Manoma, kad šį klausimą, pavadintą vandens ir deimantų paradoksu, suformulavo Aristotelis (384–322 pr. Kr.), nors įtariama, kad vertės paradoksą žinojo ir ankstesni senovės Graikijos mąstytojai, pvz., objektyviojo idealizmo pradininkas Platonas (427–347 pr. Kr.). Vėliau prie šio paradokso vis nuolat sugrįždavo nauji tyrinėtojai: Galileo Galilėjus (1564–1642), Adamas Smithas (1723–1790) ir daugelis kitų.
Atrodytų, šis klasikinis vertės paradoksas ekonomistų buvo išspręstas pritaikius mažėjančio ribinio naudingumo dėsnį. Tačiau paaiškėjo, kad šis dėsnis nėra universalus. O prisotinimu paremtų rinkų egzistavimas leidžia pateikti ir pagrįsti naują vertės paradokso paaiškinimą.
Paradoksai glūdi neištirtuose dalykuose
Terminas paradoksas (gr. paradoxos – netikėtas, keistas) atkeliavo iš senovės graikų filosofijos ir buvo vartojamas apibūdinti naują, neįprastą, originalią nuomonę, kuri akivaizdžiai nesutampa su visuotinai pripažinta ir prieštarauja „sveikam protui“ (dažnai tik iš pirmo žvilgsnio).
Paradoksuose esančių prieštarų atskleidimas siejamas su žymiais atradimais įvairiose mokslo srityse. Netikėtumo veiksnį paradokse dažnai lemia nepakankamas tam tikros srities pažinimas. Jei reiškinys yra visapusiškai ištirtas, tai kokių nors netikėtumų paprastai jis neturi. Mokslo šaka, turinti daug paradoksų, reikalinga detalesnio ir gilesnio pažinimo.
Apskritai moksle egzistuoja daugybė įvairiausių paradoksų. Labiausiai paplitę paradoksų tipai – loginiai, filosofiniai, psichologiniai, matematiniai, statistiniai, fizikiniai, ekonominiai. Griežtų ribų tarp šių paradoksų nėra. Tarkim, vandens ir deimantų paradoksas anksčiau buvo laikomas filosofiniu, o dabar – ekonominiu.
Vertės paradoksas domino ir viduramžiais
Ilgą laiką ekonomistų bendruomenėje diskusijas kėlė vadinamasis vertės paradoksas. Tai tas pats Aristotelio klausimas: kodėl kai kurie būtini reikmenys yra pigūs, o prabangos dalykai – labai brangūs? Šis paradoksas nebuvo išspręstas daugiau nei du tūkstančius metų. Kaip vėliau paaiškėjo, jo neįmanoma išspręsti remiantis klasikine ekonomika, nes prekės naudingumą ir jos įsigijimo kainą kai kada lemia ne objektyvūs veiksniai, o emocionali vartotojų elgsena.
Dar viduramžiais pranciškonų vienuolis Pierre’as de Jeanas Olivi (1248–1298) pateikė labai įdomių įžvalgų apie ekonominę vertę. Diskusijose jis taip aiškino vertės paradoksą: „(...) vanduo dažniausiai yra pigus ten, kur jo apstu. Tačiau gali atsitikti taip, kad kalnuose ar kitoje vietoje, kur vandens maža ar jo trūksta, jo vertė išauga net daugiau nei aukso...“
Vertės paradoksu domėjosi ir garsus škotų profesorius, vienas iš klasikinės ekonomikos teorijos kūrėjų A. Smithas, mąstęs bendrojo naudingumo sąvokomis. Jis suprato, kad kainai įtakos turi prekės retumas. A. Smithas teigė, kad tik dėl vandens gausos jis yra toks pigus, jog gali būti naudojamas kaip pakėlimo jėga, o dėl deimantų retumo jie yra brangūs. Tačiau toliau šios teorijos neplėtojo, nes, matyt, žinojo, kad kainą lemia ne tik retumas (pasiūla), bet ir geidžiamumas (paklausa).
Vis dėlto dauguma to meto filosofų ir ekonomistų suprato, kad kai retos prekės yra brangios, tai dar nėra paradoksas. Paradoksas yra tuomet, kai jos yra neadekvačiai brangios. Jiems nedavė ramybės ir mintis, kad kartais, ypač ekonominių sukrėtimų metu, ir retos prekės būna visai bevertės.
Vertingiausia tai, ko yra mažai
Tam tikras postūmis sprendžiant vandens ir deimantų paradoksą buvo pasiektas suradus mažėjančio (ribinio) naudingumo dėsnį. Jis nustato vartotojų elgseną pasirenkant įvairias gėrybes. Šis dėsnis teigia, kad kiekviena tolesnė gėrybė duoda vis mažesnę naudą, kol galiausiai dar viena gėrybė jokios naudos nebeduoda. Kitaip tariant, didinant prekių ir paslaugų vartojimą bendrasis naudingumas didėja, tačiau dėl prisotinimo ribinis naudingumas mažėja. Todėl žmonės labiausiai vertina tai, ko yra mažai, pavyzdžiui, unikalius deimantus.
Tarkim, studentas įsigijo geidžiamą išmanųjį telefoną. Suprantama, telefonas studentui labai reikalingas ir teikia jam didelę naudą. Bet jei tik įsigijęs šį daiktą gauna dovanų dar vieną tokį patį, tikriausiai antrasis jam tokios naudos neteiks. Įsivaizduokim, kad tas pats studentas netrukus gauna dar kelias tokias pačias dovanas. Nesunku suvokti, kad tokių dovanų teikiama nauda tampa vis menkesnė.
Sprendžiant vertės paradoksą daugelis šiuolaikinių ekonomistų laikosi ribinio naudingumo teorijos ir atmeta kitas vertės teorijas, tokias kaip darbo vertės, vartojamosios ar mainomosios vertės, gamybos veiksnių ar sąnaudų ir kt. Egzistuoja nuomonė, kad mažėjančio naudingumo principas lemia ir paklausos kreivės atvirkštinį priklausomumą. Bet ar ribinio naudingumo teorija atsako į Aristotelio iškeltą klausimą? Vargu. Nebent tuo atveju, kai deimantai yra serijiniai ir jų yra daug. Bet tokį atvejį priskirti prie paradoksų būtų netikslu. Senokai buvo pastebėta, kad mažėjančio naudingumo dėsnis sprendžiant vertės paradoksą ne visuomet tinka. Jo negalima taikyti vienetiniams ir nedalomiems objektams. Kaip taikyti mažėjančio naudingumo principą briliantui „Didžioji Afrikos žvaigždė“, kuris yra didžiausias pasaulyje (530,2 karato) nušlifuotas kriaušės formos 74 briaunas turintis deimantas ir antro tokio apskritai nėra? Užsimenama, kad jis galėtų kainuoti išties kosminę sumą – per 400 milijonų dolerių, tačiau ji nustatoma kitaip nei masinių prekių.
Be to, kai kuriais atvejais naujai įsigyjamų objektų vertė ne mažėja, bet auga. Taip atsitinka su kolekcijomis – kiekvienas papildomas objektas kolekcijos vertę neproporcingai didina. Tokiais atvejais stebimas sinergijos efektas. Taigi aiškėja, kad ne tik mažėjančio naudingumo dėsnis, bet ir kitos minėtos teorijos nepajėgia iki galo išspręsti vertės paradokso. Ypač tai pasakytina apie retas (unikalias) prekes.
Kaip formuojasi deficitinės rinkos?
Kaip matome, žvelgiant iš dabartinės ekonomikos teorijos perspektyvos, vertės paradoksui būdingas dvilypumas: kai kainų paradoksas apima serijines prekes, taikomas jį paaiškinantis ribinis mažėjančio naudingumo dėsnis, kai nedalomas ar vienetines prekes – jį atskleidžia kainų burbulo teorija, kurią paaiškina neseniai pastebėtas prisotinimo paradoksas, arba vadinamasis didėjančio efektyvumo (pelningumo) fenomenas.
Naujai teoriškai pagrindus vandens ir deimantų paradoksą, išaiškėjo, kad šį paradoksą nesunku pagrįsti ir empiriškai. Kitaip tariant, turime atvejį, kai teorija tiesiogiai veikia empirinį pažinimą.
Prisotinimo paradoksas (didėjančio pelningumo fenomenas) bendruoju atveju apibūdinamas taip: jei populiacija auga uždaroje aplinkoje ir tą aplinką augdama prisotina, tai populiacijos augimo sparta didėjant prisotinimui taip pat auga, be to, tas augimas yra hiperbolinis (sprogstamasis).
Prisotinimo paradokso ekonominė prasmė būtų tokia: jei kapitalas investuojamas uždaroje rinkoje, tai didėjant tos rinkos prisotinimui kapitalu investicijų pelningumas didėja. Remiantis pasiūlos savybėmis turėtų būti atvirkščiai: didėjant pasiūlai pelningumas turėtų mažėti. Tarkim, jei kuriais nors metais visame regione gerai užderėjo kviečiai, tai, suprantama, jų kaina to regiono rinkoje dėl padidėjusios pasiūlos (esant stabiliai paklausai) kris, ir atvirkščiai – nederliaus metais kviečių kainos kils.
Pateiktas prisotinimo paradokso apibrėžimas suformuluotas teoriškai, kaip reiškinio, išplaukiančio iš bendrųjų palūkanų. Tam pakanka palūkanų normą bendrųjų palūkanų modelyje laikyti prisotinimo veiksnio funkcija. Šį reiškinį galima stebėti ir empiriškai, tereikia įsigilinti į rinkų specifiką ir gerai suprasti kainų formavimosi mechanizmą, kur svarbiausią vaidmenį atlieka paklausos ir pasiūlos sąveika. Prisotinimo paradoksas ekonomikoje sietinas su deficitinių rinkų susiformavimu. Svarbu suvokti tas aplinkybes, kurioms esant prisotinimo kapitalu didinimas (paklausos didinimas, esant pastoviai pasiūlai) formuoja deficitinę rinką.
Kainų burbulo sąvoka atsirado ne taip seniai. Nors ekonomikos burbulai ir po jų vykusios krizės pasaulio ekonomikas kamuoja jau ne vieną šimtmetį, apie burbulus kalbėti ekonomistų aplinkoje buvo neprofesionalu. Panašiai, kaip astronomų aplinkoje nepriimta kalbėti apie astrologiją. Paskutinė pasaulinė ekonomikos krizė galiausiai šią situaciją pakeitė.
Šiuo metu jau egzistuoja tiek teorinis, tiek empirinis burbulo formavimosi mechanizmo paaiškinimas. Teoriniu požiūriu kainų burbulas išplaukia iš bendrųjų palūkanų ir yra tiesioginis prisotinimo paradokso pasireiškimo padarinys.
Kainų burbulo formavimosi mechanizmas yra šiek tiek paprastesnis nei finansų burbulo, o retų prekių kainų burbulas apibrėžiamas kaip cikliškai suformuotas išskirtinai aukštas kainos lygis, atsiradęs dėl ribotos pasiūlos ir ypač aukštos paklausos, dažnai siejamos su reklaminiu ažiotažu ar / ir specifine vartotojų elgsena.
Specifinė vartotojų elgsena
Vertės paradoksą arba kainos burbulą formuoja deficito sąlygomis atsiradę išskirtiniai pirkėjo įgeidžiai, tokie kaip pirkimo manija ar kolekcionavimo aistra. Ji ypač sustiprėja atsiradus pirkėjų ar kolekcininkų tarpusavio konkurencijai. Kai kada paklausą išpučia tiesiog galios, pranašumo demonstravimas ar panaši vartotojų elgsena. Prekių retumas pats savaime kainų burbulo (o kartu ir vertės paradokso) dar negarantuoja. Tik tada, kai retos prekės plačiai išreklamuojamos ir patenka į kolekcininkų ar kitų aistringų ir ambicingų pirkėjų interesų lauką, jų kainos virsta burbulu arba tampa paradoksu.
Taigi vandens ir deimantų paradokso aiškinimas remiantis tiek mažėjančio naudingumo dėsniu, tiek prekių retumu yra nepakankamas. Dar Aristotelio laikų filosofai suprato, kodėl prabangos prekės yra brangios. Tik jiems buvo neaišku, kodėl jos kartais tampa ypač brangios. Tačiau reikia turėti galvoje, kad ir tais laikais didžiūnai tarpusavyje konkuravo, kuris iš jų įsisegs brangesnį deimantą į savo karūną.
Bendrųjų palūkanų teorija ir prisotinimo paradoksas nesunkiai paaiškina tokius kainų burbulus, o empiriniai stebėjimai teorinius apibendrinimus patvirtina. Reikia pridurti, kad finansų burbulų formavimosi mechanizmas yra kiek kitoks nei kainų burbulų. Finansų burbulų atveju deficitinės rinkos susiformavimui esminę įtaką daro vertybinių popierių rinka.
Kaip matome, išskirtines retų prekių kainas formuoja didelė paklausa. Kaip ji susidaro?
Paklausos magija. Vilties deimanto istorija
Deimantų, kaip ir kitų unikalių prekių, kaina dažnai priklauso ne tik nuo jų išskirtinumo, bet ir nuo jų istorijos, patrauklumo, santykio su aplinka ir t. t. Viena tokių yra Vilties deimanto (Esperanza Diamond) istorija.
2015 m. birželio pabaigoje keliautojai Bobbie Oskarson iš Kolorado valstijos (JAV) ir jos bičiulis Travis Dillonas, keliaudami per Arkanzaso valstiją, sumanė neplanuotą atrakciją – aplankyti Deimantų kraterį, esantį valstybiniame Arkanzaso parke. Deimantų krateris – tai turistinis objektas, kuriame leidžiama savarankiškai ieškoti deimantų (kasti juos) ir surastą laimikį, jei toks būtų, pasilikti. Bobbie, sumokėjusi 8 dolerius už bilietą, pradėjo savo paieškas suartame 15 hektarų lauke. Po 20 minučių ji aptiko kažkokią nugludintą šukę, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, yra unikalus 8,52 karato deimantas. Nušlifavus jis virto labai grynu ir išskirtinai skaidriu 4,61 karato briliantu. Puikaus meistro jis buvo įmontuotas į išskirtinės formos platinos apvadą su 10 kitų nedidelių, bet pasaulinę šlovę pelniusių „Sirius Star“ briliantų ir tapo pakabuko formos papuošalu (kulonu). Nors jo dydis, palyginti su kitais deimantais, gan kuklus, vis vien jis buvo pripažintas vertingiausiu deimantu, kada nors surastu JAV teritorijoje, ir pavadintas Vilties deimantu.
Deimanto kaina nebuvo nustatyta iš karto. Pradžioje buvo rašomos radimo ir apdirbimo istorijos, kuriami vaizdo klipai, pabrėžiant deimanto unikalumą jis buvo vežiojamas po įvairiausias parodas, rodomas potencialiems pirkėjams. Žiniasklaidoje pasirodė daugybė reklamų. Nors organizatorių viltys parduoti deimantą už 1 milijoną dolerių iki galo neišsipildė, jo kaina pakilo keleriopai.
Tai tik vienas santykinai nedidelio deimanto legendos sukūrimo ir kainos išpūtimo pavyzdys. Išskirtines istorijas turi visi reti deimantai, tam jiems suteikiami unikalūs vardai, o pačios istorijos dažnai būna aplaistytos krauju.
Pašto ženklai – beverčiai, bet kainuoja milijonus
Kita vertus, vertės paradoksas apima ne tik vandenį ir deimantus, bet ir visas retas, paklausias prekes. Vieno žinomiausių XX a. skulptorių Alberto Giacometti (1901–1966) žmogaus dydžio bronzinė skulptūra „Einantis žmogus II“ („L'Homme Qui Marche II“) Londono aukcione 2010 m. vasario 3 d. parduota per 8 min. už rekordinę 103,7 mln. JAV dolerių sumą. Čia varžėsi dešimt pirkėjų. Spėjama paklausos priežastis – skulptūros atvaizdas ant 100 Šveicarijos frankų banknoto. 2015 m. kita A. Giacometti bronzinė skulptūra „Rodantis žmogus“ („Homme signalent“) pasiekė naują brangiausiai kada nors aukcione parduotos skulptūros rekordą – už ją buvo sumokėta įspūdinga 141,285 mln. dolerių suma.
Brangūs ne tik deimantai ar skulptūros. Štai pašto ženklai (ypač jau naudoti) iš esmės neturi jokios materialiosios vertės. Jais negalima apmokėti siuntų. Tai ne dailės kūriniai, ne ypatingasis kinų porcelianas, antikvariatas ar brangakmeniai. Bet kai kurių egzempliorių kainos vis tiek pribloškiančios. Tai paaiškinama kolekcionavimo aistros sklaida. Ji labai sustiprina kai kurių objektų paklausą. 2014 m. Niujorko aukcione už 9,5 mln. JAV dolerių parduotas XIX a. vieno cento vertės purpuriškai raudonos spalvos pašto ženklas iš buvusios Britų Gvianos. Iki tol brangiausio pašto ženklo titulas priklausė 1855 m. Švedijoje su klaida išspausdintam pašto ženklui „Treskilling“, už kurį viena tarptautinė korporacija 2010 m. sumokėjo 2,3 mln. JAV dolerių. Išvardyti daiktai nėra pačios brangiausios retos prekės.
Akivaizdu, kad tokių vienetinių prekių kainodara niekaip nepaaiškinama ne tik darbo sąnaudų, bet ir ribinio naudingumo požiūriu. Čia veikia kainos burbulo reiškinys, kuris teoriškai paaiškinamas pasitelkus bendrąsias palūkanas. Nesunku kainos burbulą paaiškinti ir empirškai – retų prekių kaina išauga atsiradus nežabotai paklausai.
Į klausimą, ar vandens ir deimantų paradoksas ekonomikos mokslui vis dar išlieka paradoksu, tenka atsakyti teigiamai – ir išliks paradoksu tol, kol kainų burbulas bus laikomas paradoksu.
