Kas „gyvena“ senose knygose: randa ir vabalų, ir pinigų

Vilniaus universiteto bibliotekoje darbuojasi restauratoriai – išradingi, kūrybingi žmonės, įmenantys knygų paslaptis. Kiek unikalių vertybių išgelbėjo, išsaugojo jų darbščios rankos ir profesionalumas – sunku suskaičiuoti ir įvertinti.

Po 1968 m. naktį bibliotekoje kilusio gaisro prireikė specialistų, kurie sugebėtų kvalifikuotai išsaugoti, restauruoti, įrišti nukentėjusius nuo dūmų ir vandens leidinius. Tai buvo postūmis įkurti Restauravimo skyrių – pirmąjį Lietuvoje bibliotekų dokumentų restauravimo centrą (dabar Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyrius).

Keitėsi restauravimo metodikos, tobulėjo įranga, daugėjo specialistų ir augo jų profesiniai įgūdžiai. Nepaisant pokyčių restauratoriaus misija niekad nepakito, kito tik suvokimas, kaip ją įgyvendinti – kaip išsaugoti dokumentinį paveldą ir užtikrinti jo ateitį.

Radiniai knygose

Vilniaus universiteto bibliotekoje dirbantys restauratoriai – ne tik puikūs savo srities specialistai, bet ir smalsūs, išradingi menininkai, nuolat sugebantys nustebinti.

Prieš kelerius metus jie pradėjo kaupti pateikiamuose tvarkyti dokumentuose randamus objektus.

Ar kada susimąstėte, kas „gyvena“ senosiose knygose, dokumentuose, kas po mūsų lieka perskaitytose knygose?

Knygose aptinkami radiniai gali daug ką papasakoti apie skaitytojus ir jų įpročius.

Senose knygose dažniausiai randama sudžiūvusių augalų ir vabzdžių. Gėlės, lapai dažniausiai buvo džiovinami ir saugomi atminimui, o štai vabzdžiai ir jų lervos tiesiog gyveno knygose, mito jomis palikdami išgraužas popieriuje, odoje, medyje ir nepalikdami restauratorių be darbo. Musėms knygos tapdavo žiemojimo vieta.

Vėlesnėse knygose dažniausiai randami skaitytojų palikti daiktai: vokai, atvirlaiškiai, laiškai, bilietai, net pinigai. Vienus skaitytojai, matyt, naudojo kaip skirtukus, o kitus tiesiog pamiršo, gal slėpė. Apie skaitymo kultūrą nemažai pasako randami duonos trupiniai, sėklos, žemės.

Kalėdaitis – parodos eksponatas

Vieni radiniai įdomūs tuo, kad galėjo priklausyti žinomam istoriniam asmeniui, kiti – tiesiog tipiniai radiniai knygose, atspindintys žmonių įpročius, treti turi išliekamąją vertę.

Štai prieš kelerius metus XVIII a. knygoje rastas sutrupėjęs kalėdaitis buvo rūpestingai restauruotas ir net eksponuotas parodoje.

O kanonų teisės normų rinkinyje, išspausdintame Venecijoje 1493 m., aptiktas XVI a. vidurio Niurnbergo žalvarinis žetonas. Tokie žetonai iki XIX a. vidurio buvo skirti įvairiems skaičiavimams. Spėjama, kad knyga galėjo priklausyti kokiam nors pirkliui ar prekybininkui.

Greit susikaupė nemenka kolekcija, tad kilo mintis kitiems parodyti, kas lieka knygose, kas jose pamirštama ar slepiama. Kolekcija nuolat pildosi, kolegos atneša įdomesnius rastus objektus.

Neįprasta kolekcija buvo eksponuota Knygų mugės metu, rodoma vaikų ekskursijoms.

Restauratoriai pripažįsta, kad po kiekvieno pajudinimo trapūs eksponatai byra, nyksta, bet juk ir nėra tikslo juos išsaugoti.