Pavyzdžiui, vienintelis Enceladas turi popaviršinį vandenyną, o kiti, panašu, skysto vandens neturi apskritai arba turi jo labai nedaug. Naujame skaitmeniniame modelyje pirmą kartą apjungiama orbitinė, šiluminė ir cheminė šių palydovų evoliucija, siekiant paaiškinti jų tarpusavio skirtumus.
Nustatyta, kad laikui bėgant visi palydovai po truputį tolsta nuo Saturno dėl pačios planetos potvyninių efektų. Palydovuose kylantys potvyniai jų orbitas daro vis labiau apskritimines, o tokiose orbitose judantys kūnai nėra tampomi ir šildomi pakankamai, kad juose susiformuotų vandenynai. Dideli vandens telkiniai yra palyginus trumpalaikis reiškinys, atsirandantis palydovuose, kurių orbita išsitempia dėl sąveikos su kitais mėnuliais.
Enceladas šiuo metu yra būtent tokioje būsenoje, bet ateityje jo orbita išsilygins, o vandenynas užšals. Kažkada vandenynai galimai egzistavo ir Tetidėje bei Dionėje, ir dar egzistuos ateityje.
Mimas greičiausiai yra daug jaunesnis už kitus palydovus, neturi radioaktyvių elementų branduolyje ir niekada nesušyla tiek, kad suformuotų vandenyną po paviršiumi.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Astronomy“.