Sausumoje gyvenę banginių ir delfinų protėviai maždaug prieš 50 mln. metų buvo paplitę regione, dabar apimančiame Indiją ir Pakistaną.
Paleontologais anksčiau yra radę prieš 41,2 mln. metų gyvenusių gyvūnų fosilijų fragmentų, rodančių, kad tuo metu banginiai jau buvo praradę gebėjimą išlaikyti savo svorį ir išlipti į sausumą.
Naujai rastos rūšies atstovas, aprašytas ketvirtadienį žurnale „Current Biology“ paskelbtame straipsnyje, gyveno prieš 42,6 mln. metų ir suteikia naujos informacijos apie banginių būrio evoliuciją.
Šios fosilijos rastos Peru Ramiojo vandenyno pakrantėje, sausumoje, maždaug už 1 km nuo kranto linijos ties Media Lunos paplūdimiu.
Gyvūno žandikaulis kyšojo iš dykumos grunto, o kasinėsdami tyrėjai rado apatinį žandikaulį, dantų, šonkaulių, priekinių ir užpakalinių kojų fragmentų, taip pat pailgėjusių pirštakaulių, kurie, kaip manoma, buvo sujungti plėve.
Ištyrinėję anatomines ypatybes mokslininkai padarė išvadą, kad šis banginių būrio atstovas buvo apie 13 metrų ilgio ir galėdavo tiek vaikščioti sausuma, tiek plaukioti.
„Dalis uodegos slankstelių panašūs į dabartinių pusiau vandeninių gyvūnų, pavyzdžiui, ūdrų“, – naujienų agentūrai AFP sakė studijos pagrindinis autorius Olivier Lambert'as (Olivjė Lamberas), dirbantis Belgijos karališkajame gamtos mokslų institute.
„Taigi, šis gyvūnas plaukiodamas pradėjo vis labiau naudotis uodega. Tuo jis skiriasi nuo senesnių banginių (protėvių) iš Indijos ir Pakistano“, – aiškino mokslininkas.
Keturkojų banginių liekanų taip pat yra rasta Egipte, Nigerijoje, Toge, Senegale ir Vakarų Sacharoje, bet jų išliko tik nedidelių fragmentų, tad neįmanoma tiksliai nustatyti, ar jie plaukiodavo.
„Šis pavyzdys – pilniausias kada nors ne Indijoje arba Pakistane rastas keturkojis banginis“, - pabrėžė O. Lambert'as.
Mokslininkai kelia prielaidą, kad tuo atveju, jeigu Peru rastas gyvūnas mokėjo plaukioti kaip ūdra, jis galėjo perplaukti Atlanto vandenyną nuo Afrikos vakarų pakrantės ir pasiekti Pietų Ameriką. Dėl žemynų dreifo šis atstumas anuomet buvo perpus mažesnis negu mūsų laikais – tik apie 1,3 tūkst. km; be to, šį kelią galėjo padėti įveikti palankios vandenyno srovės, tekančios iš rytų į vakarus.
Ši išvada rodo, kad kita hipotezė – jog banginiai Šiaurės Ameriką pasiekė per Grenlandiją – yra mažiau tikėtina.
Peru pietinėje pakrantėje esančiame Pisko baseine tikriausiai tebėra likę daug fosilijų, nes šioje vietovėje buvo susidariusios labai palankios sąlygos jūrinių gyvūnų kūnams užsikonservuoti.
„Turime darbo mažiausiai 50 ateinančių metų“, – sakė O. Lambert'as.