Priežastis, dėl kurios kai kurie ledkalniai yra žali, gali būti geležies oksido dulkės, atsirandančios žemyninėje Antarktidoje ir atkeliaujančioje iš jos. Jei ši teorija pasitvirtins, tuomet tai reiškia, kad žalieji ledynai nėra vien tik Pietų (Antarkties) vandenyno pokštas ar akį traukianti įdomybė. Iš tiesų jie gali turėti milžinišką reikšmę vandenyno maisto medžiagų judėjimui, rašoma livescience.com.
„Tai tarsi siuntinio gabenimas į paštą. Ledkalnis gali šią geležį nuplukdyti toli į vandenyną, ištirpdyti ją ir pristatyti fitoplanktonui (plika akimi nepastebimiems organizmams, plūduriuojantiems arti vandenynų paviršiaus), kuris gali ją panaudoti kaip maistinę medžiagą“, – pranešime aiškina tyrimui vadovavęs Vašingtono universiteto glaciologas Stephenas Warrenas.
Žaliųjų ledkalnių paslaptis
S. Warrenas žaliųjų ledkalnių paslaptis aiškinasi jau daugiau nei 30 metų. Pirmuosius mėginius nuo vieno iš šių žalių ledo luitų jis paėmė dar 1988-aisiais – tai buvo netoli Amery ledo šelfo prie rytinės Antarktidos dalies.
„Kai užkopėme ant to ledkalnio, mus labiausiai sužavėjęs ir nustebinęs dalykas iš tiesų buvo ne jo spalva, o veikiau skaidrumas. Ledas buvo be jokių įšalusių oro burbuliukų. Tai tikrai nebuvo įprastas ledkalnių ledas“, – sakė S. Warrenas.
Dažniausiai ledynų ledo atspalvis būna nuo balto iki ryškiai mėlyno. Paprastai kuo ledas mėlynesnis, tuo jis yra senesnis. Sukauptų sniego sluoksnių slėgis spaudžia oro burbuliukus ir pašalina juos iš ledo – taip sumažėja baltos šviesos sklaida. Suspaustas ledas sugeria didžiąją šviesos spektro dalį, išskyrus mėlyną. Taip sukuriama turkio spalva, matoma ledkalnių ir ledynų viduje.
Žaliasis ledas taip pat buvo be burbuliukų, tačiau jis buvo ne mėlynas, o žalias. S. Warrenas ir jo komanda netrukus nustatė, kad žaliasis ledas yra ne atskilęs nuo ledynų, kaip paprastai susidaro ledkalniai, bet kilo iš jūrų ledo. Tai ledas iš sušalusio vandenyno vandens, susidarančio po lediniu Antarktidos šelfu.
Itin reikšmingi ledkalniai?
Iš pradžių komanda manė, jog žalią atspalvį sukuria jūrų lede įstrigusi organinė medžiaga – suirę seniai žuvę jūriniai augalai ir gyvūnai. Jie argumentavo taip: kadangi ištirpusi anglis yra geltona, organinės medžiagos priemaišos gali susijungti su įprastiniu ledo mėliu ir taip sukurti žalią spalvą. Tačiau tolesnis tyrimas parodė, kad žaliajame jūrų lede organinės medžiagos koncentracija nėra didesnė, nei paprastai būna mėlynajame lede.
Dabar naujas tyrimas parodė, jog žaliojo ledo priežastis gali būti kitokio pobūdžio priemaišos. S. Warrenas ir jo kolegos sausio 10-osios leidinyje „Journal of Geophysical Research: Ocean“ rašė, kad jūrų lede Amery ledo šelfo apačioje yra penkis šimtus kartų daugiau geležies nei viršuje esančiame ledynų lede.
Ši geležis atsiranda iš uolienų, esančių Antarktidos žemyno apačioje, kur juos į smulkius miltelius sumala viršuje judantys ledynai. Su ledu susimaišęs geležis, susiliejęs su vandeniu, oksiduojasi. Susidariusio geležies oksido dalelės, kai ant jų pasklinda šviesa, įgauna žalią atspalvį.
Kai ledkalniai atskyla nuo didesnio ledo luito, juose būna šio su geležimi susimaišiusio ledo ir, žinoma, jie pasižymi kerinčia žalia spalva.
Mokslininkams teks paimti mėginius iš daugiau ledynų ir atlikti cheminę jų mineralų analizę, kad įsitikintų, jog jų teorija yra teisinga. Tačiau jei paaiškės, kad jie yra teisūs, išryškės žaliųjų ledkalnių svarba – jie gali būti reikšmingi geležies gabentojai į tolimas Pietų vandenyno vietoves, pažymi S. Warrenas ir jo kolegos.
Geležis yra esminė maisto medžiaga, reikalinga fitoplanktono augimui, tačiau pietiniuose vandenyse jos stinga. Ledkalniai gali nugabenti maisto medžiagą toli nuo kranto ir taip padeda gyvybei įsigalėti ten, kur kitu atveju tai neįvyktų.
„Visuomet galvojome, kad žalieji ledkalniai tėra egzotiška įdomybė. Tačiau dabar manome, jog jie iš tiesų gali būti svarbūs“, – sakė S. Warrenas.
