Pastaruoju metu ekspertai ėmė vis labiau nerimauti dėl, jų teigimu, sukrečiančio vyrų vaisingumo sumažėjimo.

Pasak naujausio tyrimo komandos, kai kurie tyrimai rodo, kad vien per paskutinius 80 metų spermos kokybė visame pasaulyje sumažėjo 50 procentų, ir niekas negalėjo išsiaiškinti, kodėl tai vyksta, rašoma sciencealert.com.

Tuomet mokslininkai atsigręžė į šunis – paaiškėjo, jog jie gali būti atsakymo raktas. 2016-aisiais Notingamo universiteto komanda išsiaiškino, kad per keletą dešimtmečių staiga suprastėjo ir naminių šunų spermos kokybė.

Kitaip nei tiriant žmones, šį kartą mokslininkams pavyko išsiaiškinti, jog spermos kokybės mažėjimas susijęs su šunų aplinkoje ir maiste esančiomis pavojingomis cheminėmis medžiagomis.

Rezultatai paskatino tyrimo komandą susimąstyti: ar gali būti, kad kaltė dėl spermos kokybės problemų tenka kažkam, ko būna šunims ir žmonėms bendroje aplinkoje?

Naujas jų tyrimas neabejotinai teigia, kad būtent čia ir gali slypėti atsakymas. Konkrečiau – komanda aptiko dvi žmogaus sukurtas chemines medžiagas, paprastai randamas namuose ir maiste, turinčias tokį patį neigiamą poveikį tiek žmonių, tiek šunų spermai.

„Šis naujas tyrimas patvirtina mūsų teoriją, kad naminiai šunys iš tiesų yra vyrų reprodukcinių pajėgumų sumažėjimo veidrodis“, – teigia Notingamo universiteto reprodukcinės biologijos specialistas Richardas Lea.

Remdamiesi 11 vyrų ir 9 šunų iš to paties regiono spermos mėginiais, mokslininkai aiškinosi dviejų žmogaus sukurtų cheminių medžiagų poveikį. Viena šių medžiagų – plastifikatorius DEHP, kurio paprastai būna kilimuose, grindyse, drabužiuose ir žaisluose. Ši medžiaga taip pat gali patekti į maistą ar gėrimus.

Kita medžiaga – polichlorintas bifenilas 153 (PB153), priklausantis pramoninių cheminių medžiagų grupei, kuri septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje pripažinta patvariais organiniais teršalais.

Pasitelkę spermos mėginius ir šias dvi chemines medžiagas, kurių koncentracijos lygis atitiko paprastai būnantį mūsų dabartinėje aplinkoje, mokslininkai atliko du identiškus eksperimentus su vyrais ir šunimis. Abiejų tiriamųjų grupių ir abiejų cheminių medžiagų atveju rezultatas buvo sumažėjęs spermos judrumas ir padidėjęs DNR susiskaidymas.

Nors šio tyrimo mėginiai buvo nedideli, jo rezultatai atitiko ir papildė 2016-aisiais su šunimis atlikto tyrimo rezultatus, taip pat ankstesnius laboratorinių ir kitų tyrimų rezultatus, parodžiusius, kad šios medžiagos susijusios su neigiamu poveikiu žmogaus vaisingumui.

„Žinome, kad kai žmogaus spermos judrumas prastas, DNR susiskaidymas didėja, o vyrų nevaisingumas siejamas su išaugusiu DNR žalos spermoje lygiu“, – aiškina Notingamo universiteto vystymosi biologijos specialistė ir tyrimo vadovė Rebecca Sumner.

„Dabar esame tikri, kad tą patį būtų galima pasakyti apie naminius šunis, nes jie gyvena toje pačioje namų aplinkoje ir jaučia tų pačių teršalų poveikį“, – sako mokslininkė.

Nors ir nesinori į žmogiškas problemas įvelti šunų, šiame atvejyje visgi slypi paguoda. Tyrimas parodė, jog galime panaudoti šunis, kad išsiaiškintume, kaip tarša mažina vaisingumą, ir tai galėtų būti naudinga dėl dviejų priežasčių.

Pirma, todėl, jog vaisingumo tyrimai su šunimis padėtų išvengti stigmatizavimo ir socialinės painiavos, kurių tyrimuose su žmonėmis išvengti nepavyktų, o antra, todėl, kad tokį išorinį poveikį kaip mitybą šunų atveju kontroliuoti lengviau.