Tiesą sakant, vos diena anksčiau kitoje ligoninėje, gydant jo onkologinę ligą, jam buvo suleista radioaktyvi medžiaga. Kai jo palaikai buvo deginami, ši radioaktyvi ir galima pavojinga lutetium Lu 177 dotatate dozė vis dar buvo jo organizme, rašo sciencearlert.com.

Šis nerimą keliantis atvejis iliustruoja šalutinę riziką, kurią galimai kelia branduolinės medicinos procedūros, kurių metu naudojami radiofarmaciniai preparatai. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose jų atliekama apie 18,6 milijono kasmet.

Nors šių vaistų skyrimas gyviems pacientams reguliuojamas taisyklėmis, kai pacientai miršta, vaizdas gerokai išblunka, nes kiekvieno valstijoje galioja skirtingi įstatymai bei standartai, jau nekalbant apie tokias situacijas, kaip su 69 metų vyru, kurio radioaktyvi būklė liko nepastebėta.

„Radiofarmaciniai preparatai yra unikalus ir dažnai pražiūrimas pomirtinio saugumo iššūkis, – sakoma Mayo klinikos pranešime. – Kremuojant paveiktą pacientą radiofarmacinis preparatas garuoja, jį vėliau gali įkvėpti darbuotojai, o apšvita gali būti didesnė nei nuo gyvo paciento.“

Šiuo atveju, kai apie paciento mirtį sužinojo pirminės ligoninės radiacinės saugos skyrius ir jį gydę medikai, jie susisiekė su krematoriumu. Praėjus beveik mėnesiui nuo kremavimo Geigerio skaitikliu buvo pamatuotas radiacijos lygis krematoriumo kameros viduje, įskaitant krosnį, vakuuminį filtrą ir kaulų smulkintuvą.

Buvo nustatytas žemas, tačiau padidėjęs radiacijos lygis, o spektroskopinis asmeninės spinduliuotės detektorius nustatė pirminį radionukleidinį kaltininką – lutetium Lu 177. Tai tas pats radioaktyvus junginys, naudotas minėtas pacientui gydyti. „Tai nebuvo antrasis Černobilis ar Fukušima, tačiau radiacija buvo didesnė, nei tikėtasi“, – sakė radiacinės saugos pareigūnas Kevinas Nelsonas.

Nors nėra jokių galutinių įrodymų, konkrečiai siejančių paciento radiofarmacinę dozę su krematoriume nustatytu radiacijos lygiu, akivaizdu, kad labiausiai tikėtinas lutetium Lu 177 pėdsakų paaiškinimas galėtų būti būtent šis.

Taip pat tai yra pirmas kartas, kai buvo patvirtinta krematoriumo įrangos radioaktyvioji tarša. Tačiau tai nėra labiausiai neraminanti šios istorijos dalis.

Kai mokslininkai ištyrė krematoriumo operatoriaus šlapimą, radioaktyvaus junginio lutetium Lu 177 pėdsakų jiems nepavyko rasti. Tačiau jie aptiko kai ką – kitą radioaktyvų izotopą, vadinamą technetium Tc 99m. Pasak krematoriumo darbuotojo, jam jokios branduolinės medicininės procedūros su pastaruoju junginiu nebuvo atliekamos.

Mokslininkai teigia, jog tikėtina, kad kremuodamas kitus žmogaus palaikus krematoriumo operatorius buvo apšvitintas technetium Tc 99m garais. Ir jeigu jie yra teisūs, galima būtų daryti išvadą, kad tai ne vienkartinis nelaimingas atvejis, todėl į problemą reiktų pažvelgti plačiau.

Vis dėlto, spinduliuotės, apie kurią kalbame, kiekis yra labai mažas, tad net jeigu atsitiktinio apšvitinimo problema krematoriumų pramonėje gali būti plačiai paplitusi, viskas nėra taip pavojinga, kaip gali atrodyti.

„Nemanau, kad tai yra problema, kuri gali sukelti vėžio ar kitos spinduliavimo sukeltos ligos pavojų“, – teigia onkologines ligas tyrinėjantis mokslininkas Paolo Boffetta iš Icahn medicinos mokyklos. – Turint tai omenyje, aišku, kad tai yra potencialus poveikio šaltinis, ir jeigu kažkas yra veikiamas reguliariai, kas savaitę ar kas kelias dienas, tai gali tapti susirūpinimo šaltiniu.“

Turint omenyje tai, kad daugiau kaip pusė amerikiečių šiais laikais yra kremuojami, mokslininkai tvirtina, jog būtina JAV sveikatos sistemoje reglamentuoti pomirtinį radioaktyvius preparatus gavusių asmenų tvarkymą. Turėtų būti atidžiau įvertinamas mirusių pacientų radioaktyvumas (prieš juos kremuojant) bei standartizuojami būdai, kaip pranešti krematoriumams apie jų klientus.

Galų gale, niekas neturi jokio supratimo, kaip dažnai pasitaiko tokie atvejai.

Branduolinės fizikos specialistas Marco Kaltofenas iš Worcester politechnikos instituto Masačusetse (jis minėtame tyrime nedalyvavo) sako: „Tiesiog taip nutiko, kad jie pagavo šį vieną atvejį, nes paprastai netiriama“.

Tyrimo rezultatai pristatomi „Journal of the American Medical Association“.