„Išėjimas į atvirą kosmosą – tai sunkiai žmogaus protu suvokiamas nuotykis. Pirmo išėjimo į atvirą kosmosą metu skridome virš tamsiosios Žemės pusės, išjungiau skafandre buvusią šviesą ir stebėjau Žemę. Gerai mačiau naktinėmis šviesomis apšviestus miestus, atpažinau Italijos kontūrus. Atrodė, kad tiesiog sklendžiu erdvėje virš Žemės, tas jausmas buvo neįtikėtinas“, – pasakoja kosmonautas.
Sužavėjo lėktuvai
Jurijus Usačiovas gimė 1957 metais Rostovo srityje. Jo tėvai niekaip nebuvo susiję su kosmosu: mama dirbo duonos fabrike, o tėvas – anglių kasykloje.
„Pats kartais susimąstydavau, iš kur man kilo mintys ir svajonės apie kosmosą. Gal dėl to, kad vaikystėje dažnai laiką leisdavau pas močiutę kaime, o netoli jos namų buvo oro uostas, virš galvų mums nuolat skraidė reaktyviniai lėktuvai. Matyt, tuomet ir kilo noras valdyti lėktuvus, nuveikti kažką reikšmingo gyvenime. Vėliau svajonės virto tikslais, o sužinojęs, kad yra galimybė rinktis kosmonautiką, nusprendžiau paskraidyti dar aukščiau“, – pasakoja J. Usačiovas.
Jis baigė Maskvos aviacijos institutą ir įgijo inžinieriaus specialybę.
Visi kaip šeima
Pirmasis skrydis į kosmosą įvyko 1994 metais. J. Usačiovas prisimena, kad skrydis iki kosminės stoties „Mir“, kuri buvo nuo Žemės paviršiaus nutolusi per 400 km, truko dvi paras.
„Mus pasitiko kosminėje stotyje buvę kolegos. Pusę metų jie nematė kitų žmonių, todėl mūsų labai laukė, pasitiko su duona ir druska“, – prisimena Jurijus.
Kaip gi atrodė kasdienybė toje ankštoje kosminėje stotyje?
„Miegodavome miegmaišiuose, paprastai temperatūra stotyje būdavo 20-25 laipsniai. Vanduo nesvarumo sąlygomis atrodo išties įspūdingai. Jei nereikėtų dirbti, būčiau valandų valandas žaidęs su vandeniu, stebėjęs keisčiausias jo formas. Jis atrodo lyg žele“, – apie kasdienybę kosmose pasakoja J. Usačiovas.
Kiekvieną šeštadienį kosmonautai sverdavosi, kad matytų, kaip keičiasi jų kūnai nesvarumo būsenoje. Kas du mėnesius į kosminę stotį būdavo atgabenamas siuntinys iš Žemės. Jame būdavo kuras, vanduo, maistas, kiekvienoje dėžėje būdavo sudarytas valgiaraštis, rekomendacijos, ką valgyti pusryčiams, pietums ir vakarienei. Kartu buvo atgabenami ir asmeniniai siuntiniai kosmonautams. Juose – laiškai ir smulkios dovanos nuo artimųjų.
Santykius gadino prasta šukuosena
Kartu su Jurijumi stotyje „Mir“ buvo ir medikas, tad buvo atliekama daug medicininių eksperimentų ir tyrimų. Kosmonautai sportuodavo du kartus per dieną. Jurijus juokiasi, kad niekada tiek nebėgiodavo, kaip kosminėje stotyje. Kasdien treniruočių metų jis įveikdavo po 5-7 kilometrus.
Kai kosminėje stotyje dirbantiems žmonėms prireikdavo pasitrumpinti plaukus, prireikdavo ne tik žirklių, bet ir siurblio, kuris surinkdavo nukirptus plaukus, kad šie neišsisklaidytų po visą patalpą. Jurijus juokauja, kad kirpti plaukų niekas specialiai nesimokydavo, tad kartais apkirpus kolegą, šis kažkodėl savaitę su juo nesikalbėdavo.
Prausdavosi kosmonautai specialiai įrengtoje saunoje – specialioje metalinėje patapoje, pilnoje karšto oro. Kolegos iš Žemės buvo atsiuntę beržinę vantą, tad malonus medžio kvapas labai džiugindavo kosmonautus.
Nuotykiai atvirame kosmose
Jurijus į atvirą kosmosą buvo išėjęs septynis kartus. Ką jis tuo metu jautė?
„Išėjimas į atvirą kosmosą – tai sunkiai suvokiamas nuotykis. Kai dirbau stotyje „Mir“ mano tikslas buvo išeiti šešis kartus į atvirą kosmosą. Tai kartu su kolega darėme maždaug kas keturias dienas. Visų pirma tam daug ruošėmės Žemėje, paskui daug ruošėmės pačioje stotyje „Mir“. Kosmonauto kostiumas – labai sudėtingas įrenginys, sveriantis apie 100 kg. Pirmiausia turėjome apsiprasti su jais, išmokti tinkamai juos užsidėti.
Kai jau išėjome į atvirą kosmosą, buvo įspūdinga pamatyti po kojomis esančią per 400 km atstumą nutolusią Žemę. Pirmo išėjimo į atvirą kosmosą metu skridome virš tamsiosios Žemės pusės, išjungiau skafandre buvusią šviesą ir stebėjau Žemės šviesas. Gerai mačiau naktinėmis šviesomis apšviestus miestus, atpažinau Italijos kontūrus. Atrodė, kad tiesiog sklendžiu erdvėje virš Žemės, tas jausmas buvo neįtikėtinas“, – pasakoja kosmonautas.
Komonautai judėjo prisikabinę specialiais kabliais (karabinais) prie kosminės stoties išorės, judant juos reikėdavo vis persegti. Vienas neteisingas judesys galėjo kainuoti gyvybę.
Tiki, kad nežemiška gyvybė egzistuoja
Grįžęs į Žemę jis labai dažnai sulaukdavo klausimo apie nežemiškos kilmės gyvybę.
„Jokių ateivių mes nematėme. Kažkodėl ateivius mato tik tie, kurie yra Žemėje. Nė vienas kosmonautas jokių nežemiškos gyvybės požymių nepastebėjo. Vis dėlto tikiu, kad nesame vieni Visatoje. Visata yra milžiniška, galbūt net begalinė, o tokioje milžiniškoje erdvėje egzistuoja milžiniška įvairovė.
Kodėl iki šiol neturėjome jokio kontakto su nežemiška gyvybe? Mano manymu, kad šioje situacijoje galima pritaikyti posakį: kai tik mokinys yra pasiruošęs, tuomet atsiranda ir tinkamas mokytojas. Kai tik būsime pasiruošę, tuomet ir įvyks kontaktas su nežemiška gyvybe. Tokia mano nuomonė“, – sako Lietuvoje viešėjęs kosmonautas.
Rašo knygas vaikams
Nuo 1994 iki 2001 metų J.Usačiovas keturis kartus skrido į kosmosą, dukart iš jų – Amerikos daugkartinio naudojimo erdvėlaiviais „Atlantis“ ir „Discovery“. Bendra tų keturių skrydžių trukmė – 552 paros ir 22 valandos.
Šiandien J. Usačiovas dirba kosmonautų būrio vadu raketų ir kosminės įrangos korporacijoje „Energija“. Savo unikalią patirtį kosmose jis aprašė knygoje „Kosmonauto dienoraštis. Trys gyvenimai kosmose“ (2004), o 2014-aisiais išleido naują knygą apie visatą, skirtą specialiai 6-8 klasių moksleiviams, – „Viena diena kosmose“.
