Teismo medicinos eksperto kasdienybė – mirtis, skrodimai, suirę kūnai, nusikaltimo vietos, teismo posėdžiai, kiti procesiniai veiksmai. Tam, kad specialistas galėtų profesionaliai nustatyti mirties priežastį, tenka mokytis 10 metų.

„Pas mus dirba chemikai, farmacininkai, biologai, bet mirusiųjų tyrimus atlieka žmonės, baigę medicinos studijas, kurios trunka 10 metų.

Teismo medicina turi keturias tyrimų objektų grupes. Viena yra mirusiųjų kūnų tyrimai, antra – gyvų žmonių tyrimai, trečia – medicinos dokumentai, ketvirta – biologinės kilmės objektai, t. y. kraujas, šlapimas, vidaus organai“, – pasakoja R. Raudys. Jis ir pats kaip ekspertas dalyvauja atliekant teismo medicinos tyrimus ar padeda tirti bylas, įskaitant ir rezonansines. Tik, šiuo metu dėl didelio administracinio darbo krūvio, retai dalyvauja skrodimuose.

Koks gi yra tas daug kam sunkiai suvokiamas teismo medicinos eksperto darbas? Kas vyksta skrodimo patalpose? Kaip tiriami visuomenę sukrėtę nusikaltimai? Apie visa tai DELFI kalbėjosi su Valstybinės teismo medicinos tarnybos direktoriumi dr. R. Raudžiu.

Romas Raudys

Minėjote, kad tik dalis mirusiųjų patenka pas jus, kokie tai atvejai?

– Didžiajai daugumai mirusiųjų mirties liudijimus išduoda tuos asmenis gydę gydytojai. Jei žmogus miršta ligoninėje dėl kokios nors sunkios ligos, mirties liudijimą išduoda jį gydęs gydytojas, jei sergantis žmogus miršta namuose, tuomet paprastai mirties liudijimą išduoda šeimos gydytojas, kuris geriausiai ir žinojo ligonio būklę.

Jei žmogaus mirties priežastis nėra žinoma, tuomet reikia tyrimo. Teismo medicinos gydytojo prireikia, jei įvyksta smurtinė mirtis, o smurtine mirtimi mes vadiname tokią, kuri įvyksta dėl išorinių faktorių poveikio, o paprasčiau sakant, kai mirtis įvyksta ne dėl ligų. Smurtinės mirtys skirstomos į tris rūšis: nužudymai, savižudybės ir nelaimingi atsitikimai.

Ar dažnai tenka tirti nužudymus? Kokia dažniausiai jūsų specialistų nustatoma mirties priežastis?

– Nužudymų pastaraisiais metais yra labai sumažėję, palyginus su 1994-1996 metais, kai jų būdavo šimtais per metus, pastaraisiai metais jų būna maždaug 70-80. Iš pernai pas mus patekusių kūnų pusei mirusiųjų buvo nustatyta smurtinė mirtis, kitai pusei nustatėme ligas.

Dažnam kyla klausimas, kodėl teismo medicinos ekspertai užsiiminėja ligų tyrimu, kodėl to nedaro kiti gydytojai. Tačiau yra tokių atvejų, kai žmonės tiesiog nesilanko pas gydytojus. Tarkime, įvyko insultas ar infarktas, staigi mirtis, žmogus krenta, susižaloja, atvyksta policijos pareigūnai, mato ant kūno sužalojimus, jiems kyla įtarimas, kad gal tai yra smurtinė mirtis. Tokiu atveju mes atliekame tyrimą ir nerandame smurto požymių, o randame ligą. Tuo pačiu paneigiame ir smurtinės mirties versiją.

Dažniausiai nustatoma liga yra širdies kraujagyslių aterosklerozė kitaip dar vadinama išemine širdies liga, kuri pagal mirtingumą visame pasaulyje užima pirmą vietą.

Pas mus patenka visos netikėtos mirtys. Žmogus gyveno, lyg ir nesirgo, artimieji nieko nežinojo apie jo ligas, bet jis staiga mirė. Tokiai atvejais dažniausiai diagnozuojame širdies patologiją, kartais – kitą patologiją, pavyzdžiui, plyšusią aortos aneurizmą.

Pas jus pateka ir neatpažinti palaikai. Kaip nustatote žmogaus, kurio niekas nepasigedo, tapatybę?

– Jei randamas kūnas be jokių dokumentų ir niekas jo neatpažįsta, tuomet darome DNR tyrimus, apžiūrime individualius žmogaus požymius, pavyzdžiui, apgamus, tatuiruotes ir bandome nustatyti tapatybę, padedame policijai identifikuoti asmenį. Kartais kūnas būna labai suiręs, tokiu atveju, net jei šalia yra dokumentai, reikia patvirtinti tapatybę.

Kūno irimas skirtomas į tris rūšis: pirmoji – puvimas, kai kūnas skeletuojasi, minkštieji audiniai suyra, apsinuogina skeletas. Sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje kūnas gali mumifikuotis. O trečias kūno suirimo būdas – suvarškėjimas, kai žmogaus audiniai pavirsta trapiomis, specifinio kvapo masėmis ir neatpažįstamai pakinta kūnas. Tai dažniausiai įvyksta drėgnoje aplinkoje.

Suiręs kūnas visada kelia klausimų dėl smurtinės mirties, todėl jis gabenamas pas mus. Galime aptikti skeleto sužalojimus, lūžius ir pateikti šią informaciją policijai.

Visai atvejais, kai policijai kyla bent menkiausia abejonė dėl mirties priežasties, pradedamas ikiteisminis tyrimas ir tie kūnai patenka pas mus.

Sprendžiame ir tokius atvejus, jei žmogus miršta ligoninėje, tačiau artimieji mano, kad jam buvo taikomas netinkamas gydymas. Tuomet mes darome skrodimą ir su ekspertais kitų sričių gydytojais sprendžiame, ar buvo pritaikytas tinkamas gydymas, ar ne, ar laiku ir teisingai buvo nustatyta diagnozė.

Kaip vyksta palaikų tyrimas? Kaip nustatote mirties priežastį?

– Visų pirma, kai kūnas pas mus atvežamas, mes patikriname visus dokumentus, susipažįstame su policijos surinkta informacija: lavono radimo vieta, aplinkybės, laikas. Susipažįstame su policijos mums pateiktais klausimais, dažniausiai tai būna nustatyti, kokia yra mirties priežastis, kada įvyko mirtis, ar yra sužalojimų, kokie jie yra, kokią įtaką jie turėjo mirčiai. Visada pateikiamas klausimas, ar žmogus prieš mirtį vartojo alkoholį ar kitų psichotropinių medžiagų.

Paskui kūnas nugabenamas į patalpą, kurioje vykdomi skrodimai. Pirmas tyrimo etapas – kūno išorinė apžiūra. Turime aprašyti mirusiojo rūbus, paskui rūbus nuimame ir įvertiname bei aprašome kūno pomirtinius reiškinius: lavondėmes, kūno atvėsimą, pomirtinį raumenų sustingimą. Pagal juos mes nustatome mirties laiką. Aprašome ypatingus kūno požymius: apgamus, tatuiruotes ir pan. Jei yra, aprašome sužalojimus. Viską reikia užfiksuoti labai išsamiai ir smulkmeniškai.

Atlikus išorinį mirusiojo aprašymą, pradedame vidinį tyrimą. Visada atveriamos bent trys kūno ertmės: kaukolės, krūtinės ląstos ir pilvo. Ten ieškome sužalojimų, kurių galbūt nesimatė iš išorės. Išimamas visas vidaus organų kompleksas, organai išsamiai ištiriami ir ieškoma mirties priežasties.

Kartais sužalojimų ir ligų padariniai matomi „plika“ akimi, jei ne, tuomet imami ėminiai papildomiems tyrimams. Paimami vidaus organų gabalėliai, jie dedami į formalino tirpalą, kad nevyktų irimas, tuomet jie siunčiami histologiniams tyrimams. Histologijos laboratorijos ekspertai tyrinėja juos mikroskopais ir pateikia savo išvadas.

Jei nesimato akivaizdžių mirties priežasčių, galime įtarti organizmo apnuodijimą. Tuomet biologinės organizmo terpės – kraujas, šlapimas, kiti audiniai – siunčiami į toksikologijos laboratoriją. Apsinuodyti galima ne tik kažko išgėrus ar suvalgius, bet ir įkvėpus ar prisilietus. Dažniausiai dėl apsinuodijimų tiriami kraujas ir šlapimas. Pagal statistiką, dažniausiai apsinuodijimo priežastimi tampa alkoholis, bet gali būti medikamentai, narkotinės medžiagos, jei kūnas atvežamas iš gaisravietės – apsinuodijimas smalkėmis.

Visada išsaugome mirusiojo kraujo pavyzdžių, kad vėliau baudžiamajame ar civiliniame procese, pavyzdžiui, dėl tėvystės nustatymo ar paveldėjimo, iškilus klausimams visada galėtume iš kraujo pavyzdžio išskirti DNR.

Turime ir medicinos kriminalistikos laboratoriją, kur tiriami kūnų sužalojimai, pavyzdžiui, durtinės žaizdos. Pagal žaizdos pobūdį specialistai gali nustatyti įrankį, kuriuo žmogus buvo sužalotas.

Kiek paprastai trunka kūno tyrimas? Kiek žmonių atlieka skrodimą?

– Įprastinė kūno autopsija vyksta kelias valandas, bet sudėtingesni atvejai gali užtrukti ir dvi dienas. Skrodimui vadovauja teismo medicinos ekspertas, o jam padeda du asistuojantys asmenys: techninis darbuotojas, kuris atlieka sunkų fizinį darbą (pjūvius, organų išėmimą, kūno sutvarkymą), ir medicinos laborantai, kurie užrašinėja visus radinius. Paprastai skrodime dalyvauja bent trys žmonės.

Po tyrimų kūnas paruošiamas laidojimui, jei to prašo mirusiojo artimieji.

Darbas tikrai ne iš maloniųjų. Ar netrūksta norinčių dirbti teismo medicinos ekspertais?

– Specialistų trūksta. Situacija šiuo metu dar nėra tragiška, bet kai kuriuose miestuose dirba nemažai pensinio amžiaus žmonių ir kai jie išeis iš darbo, gali būti sunku rasti jiems pamainą.

Tai išties nėra emociškai lengvas darbas, pozityvo čia nedaug. Dažnai tenka važiuoti į nusikaltimų vietas, ten dažnai vaizdai būna nemalonūs. Kartais tenka lįsti ir į visokias landynes, būna specialistai parsiveža ir parazitų įvairiausių.

Kita sunki teismo medicinos eksperto darbo dalis yra darbas su gyvais nukentėjusiais – sužalotais asmenimis, seksualinio smurto aukomis, skriaudžiamais vaikais ir panašiai.

Teismo medicinos ekspertas turi įgyti stiprų psichologinį šarvą, nes kitu atveju dirbti būtų labai sunku. Turbūt sunkiausi emociškai būna vaikų nužudymai ar sužalojimai. Deja, ir atlygis už šį darbą nėra toks, kuris priklausytų 10 metų studijavusiam ir kasdien emociškai sudėtingą darbą dirbančiam žmogui.

Pernai mūsų įstaigą paliko du žmonės: vienas keletą metų dirbęs darbuotojas, o kita – vos kelis mėnesius padirbusi specialistė. Turint galvoje, kad teismo medicinos ekspertų Lietuvoje iš viso yra apie 50, tokia netektis yra didelė. Tie žmonės tiesiog susirado geriau mokamus ir malonesnius darbus.

Ar savo įstaigoje turite psichologą, padedantį darbuotojams?

– Ne, neturime tam lėšų. Lėšų trūksta net solidesniems darbuotojų atlyginimams, be to, nuolat reikia įsigyti darbui reikalingų priemonių, visokių reagentų, taip pat aparatūrai, ji genda, ją reikia atnaujinti. Finansinė situacija nėra gera ir tai tęsiasi jau ne vienerius metus.

Nuolat keičiasi įstaigos pavaldumas, manau, kad labai trūksta tinkamo dėmesio mūsų veiklai. Nuolat informuojame steigėjus apie lėšų trūkumą, bet niekas nesikeičia, gal laukiama tokio sprogimo, kaip buvo su pedagogais?

Daugelyje šalių prieš kūno tyrimą atliekamas kompiuterinės tomografijos tyrimas. 2011 metais įsigijome kompiuterinį tomografą, deja, po poros metų jis sugedo ir štai jau šešerius metus niekaip nerandama 100 tūkst. eurų jį sutaisyti. Turime gydytoją radiologę, kuri galėtų atlikti tuos tyrimus, bet, deja. Tiems, kurie priima sprendimus dėl įstaigos finansavimo, tai, ko gero, neatrodo svarbu.

Pavyzdžiui, atvežamas mirusysis su šautine žaizda. Dažnai kulka įstringa kur nors kūne ir specialistai visą dieną turi jos ieškoti. Jei veiktų kompiuterinis tomografas, kulką galėtume aptikti per pusvalandį. Užsienio kolegos stebisi: turite tomografą, tai kodėl jo nepataisote? Kas kartą vis gėda sakyti, kad tam vis nerandama lėšų.

Trūksta lėšų sklandžiai veiklai, jau nekalbu apie kažkokį progresą. Juk tyrimai ir technika nuolat tobulėja, turime idėjų, kaip tobulinti tyrimus, diegti naujus metodus, tačiau tenka galvoti tik apie tai, kaip įstaigai „išgyventi“.

Kiek uždirba kasdien mirusius žmones tiriantis ekspertas?

– Pradėjęs dirbti teismo medicinos ekspertas uždirba nepilnai 800 eurų „į rankas“, su stažu atlyginimas didėja, bet nelabai daug, nes darbo užmokesčio fondas yra ribotas.

Kiek vienu metu jūsų įstaigoje tiriama kūnų?

Šiuo metu, manau, apie dešimt. Pirmadieniais po savaitgalio jų būna daugiau, ypač kritinė situacija būna po ilgųjų savaitgalių, kai kūnų prisikaupia, bet stengiamės organizuoti darbą ir švenčių dienomis. Tačiau ilgieji savaitgaliai tikrai nėra pats geriausias laikotarpis.

Ištyrus kūną eksperto darbas nesibaigia, jam grįžta papildomų tyrimų išvados, jis parengia galutinę mirties priežasties išvadą, atsako į policijos klausimus ir pateikia išvadą.

Ar Jums pačiam teko dirbti tokį darbą?

– Taip, rezidentūros metu dirbau su mirusiais, paskui daugiau dirbau su gyvais nukentėjusiais, o paskui perėjau prie kitokio pobūdžio tyrimų – atlieku ekspertizes sprendžiant gydymo tinkamumą, vertinant sveikatos būkles ir pan. Ekspertinį darbą vis dar dirbu, bet daug laiko užima administracinis darbas.

Jūsų įstaigos specialistams teko dirbti prie visų rezonansinių bylų. Ar jos labiausiai ir įsimena? Ar jaučiate didesnį spaudimą, kai kažkuri byla visuomenėje sukelia didelį susidomėjimą?

– Žinoma, labiausiai įsimena rezonansinės bylos, nes apie jas daug ir ilgai diskutuojama žiniasklaidoje ir visuomenėje.

Tačiau įsimena ir ne tik visuomenės dėmesio sulaukusios bylos. Mes su kolegomis visada aptariame medicininiu požiūriu įdomiausius, neįprasčiausius tyrimus. Pavyzdžiui, yra tekę tirti moters, kuri žuvo partrenkta troleibuso, kūną. Ji buvo sužalota, kaip pėsčioji, mirties priežastis kaip ir aiški, tačiau atlikus kraujo tyrimą paaiškėjo, kad jos kraujyje buvo daugiau kaip 6 promilės etilo alkoholio, kai jau penkios promilės dažnai laikoma mirtina doze. Keista buvo pagalvoti, kad žmogus su tokia alkoholio koncentracija kraujyje dar kažkur vaikščiojo.

Yra tekę tirti bylą moters, kuri mirė nuo visiško išsekimo. Vėliau paaiškėjo, kad dukra ją marino badu. Apžiūrinėjau ir peiliu nužudyto vyro kūną, kuris dar prieš keletą valandų šoko savo vestuvėse – jaunikį nudūrė vienas iš puotos dalyvių.

Kartais žmonės negali patikėti, kad jų artimas žmogus mirė nesmurtine mirtimi, pradeda kaltinti policiją ir teismo medicinos ekspertus. Bet iš savo patirties žinau, kad žmonės miršta neįprasčiausiais būdais ir keisčiausiomis aplinkybėmis.

Kaip, pavyzdžiui, garsioji Garliavos istorija ir su ja susijusios keistos mirtys?

– Taip. Dalyvavau keliuose tyrimuose šioje byloje kaip komisijos narys ir tikrai esu visiškai ramus dėl medicininių mirties priežasčių. Mes tik pateikiame medicininę mirties priežastį, tačiau negalime atsakyti, ar žmogus buvo nužudytas, ar ne – tai jau teisėsaugos pareigūnų kompetencija.

JAV koroneriai nusprendžia, ar žmogus mirė natūralia mirtimi, ar buvo nužudytas. Lietuvoje teismo medicinos ekspertas nustato medicininę mirties priežastį, o pildydamas dokumentus tik išreiškia savo nuomonę, ar tai buvo žmogžudystė, savižudybė ar nesmurtinė mirtis, nes yra tokia skiltis medicininiame mirties liudijime. Mes galime pasakyti, kad, pavyzdžiui, mirties priežastis yra galvos trauma, būdinga griuvimui arba būdinga smūgio sudavimui. Arba pavyzdžiui, galime pasakyti, kad kūno sužalojimai būdingi kritimui iš didelio aukščio, bet negalime pasakyti, ar žmogus pats nušoko, ar buvo nustumtas. Sprendimą, ar tai nužudymas, ar ne, priima teisėsaugos institucijos.