Kaip neolito laikų statytojai, naudodami tik akmeninius, medinius ir iš kaulų pagamintus įrankius, sugebėjo Stounhendže stovinčias kolonas išskaptuoti iš kalvų vakarinėje Velso dalyje ir kaip jie sugebėjo jas transportuoti daugiau kaip 230 km į Solsberio lygumą?
Neseniai atlikti archeologiniai kasinėjimai suteikė intriguojančių naujų duomenų, paaiškinančių, kokiu būdu šie didžiuliai akmenys buvo išskaptuoti iš uolų dviejose atodangose Preselio kalvose Pembrokšyro grafystėje.
Dviejų monolitinių karjerų vieta, anot archeologų, leidžia abejoti teorija, kad akmenys buvo nugabenti į Viltšyro grafystę jūra. Mokslininkai mano, kad dviejų tonų svorio blokai, kurių buvo iki 80 vienetų, buvo tempiami ar nešami žeme.
Naujausias archeologų atliktas tyrimas taip pat patvirtina ir tikimybę, kad vadinamieji mėlynieji akmenys, kurie, kaip iki šiol buvo manoma, buvo panaudoti pirmojo Stounhendžo statybos etapo metu, iš tiesų galėjo prieš tai būti panaudoti akmenų ratui suformuoti Velse. Manoma, kad vėliau šis monumentas buvo išmontuotas ir perkeltas kelis šimtus kilometrų į pietryčius. Tačiau to priežastis iki šiol išlieka mįsle.
„Šie atradimai yra ypač svarbūs dėl to, kad jie mus dar labiau priartina prie didžiausios Stounhendžo paslapties atskleidimo, o būtent tai, kodėl tie akmenys atkeliavo iš taip toli“, – sakė naujausiems kasinėjimams vadovavęs Londono universitetinio koledžo profesorius Mike'as Parkeris Pearsonas.
„Visi kiti neolitiniai monumentai Europoje buvo pastatyti iš megalitų, kurie buvo gabenami ne daugiau nei 16 km. Dabar mes mėginame išsiaiškinti, kuo tokios ypatingos buvo Preselio kalvos prieš 5 tūkst. metų ir ar ten buvo kitų svarbių iš akmenų suformuotų ratų, kurie buvo pastatyti prieš mėlynuosius akmenis perkeliant į Stounhendžą“, – sakė profesorius.
Stounhendžo mėlynieji akmenys nėra didžiuliai smiltainio, vadinamo sarsenu, trilitonai (struktūros, kurias sudaro du vertikalūs ir vienas horizontalus akmuo), kuriomis jis labiausiai ir garsėja. Tai atskiras akmenų rinkinys, esantis smiltaininių akmenų apskritimo viduje. Manoma, kad kažkada jie buvo dalimi gerokai didelio apskritimo, kai šis monumentas buvo pastatytas pirmą kartą maždaug 3 tūkst. metų prieš Kristų.
Nors jie yra mažesni už smiltaininius akmenis ir dėl to lankytojų dažnai ignoruojami, jie visgi yra maždaug dviejų metrų aukščio ir svertų maždaug tiek pat kiek automobilis, sakė vienas iš tyrimo ataskaitos autorių dr. Robas Ixeris.
Naujųjų kasinėjimų metu ypatingas dėmesys buvo skirtas stačiai uolai, vadinamai „Carn Goedog“, kur dolerito uoliena natūraliai susiformuoja į kolonos formos akmens plokštes. Profesorius M. Parkeris Pearsonas ir jo komanda nustatė uolienoje vietas, kur kolonos buvo išpjautos, ir radiometrinio datavimo būdu nustatė, kad čia tarp akmens plokščių rastos anglies amžius buvo ketvirtas amžius prieš Kristų.
Kasinėjimų metu taip pat buvo aptikta dirbtinė platforma atodangos papėdėje, kuri buvo užklota akmenimis. „Mėlynųjų akmenų kolonos galėjo būti lengvai nuleistos ant šios platformos, kuri galėjo būti naudojama kaip pakrovimo ant medinių rogių platforma, nuo kurios jos buvo gabenamos“, – sakė profesorius Colinas Richardas, taip pat vykdęs kasinėjimus tik dar viename kitame Britanijoje atrastame megalitiniame karjere Orknio salose.
Manoma, kad šalia platformos iškastas griovys leidžia teigti, kad karjeras veikiausiai dėl nežinomos priežasties buvo uždarytas netrukus po to, kai buvo išvežti mėlynieji akmenys.
Anksčiau buvo manyta, kad mėlynieji akmenys atkeliavo iš pietinės Preselio kalvų dalies. Tačiau „Carn Goedog“ vieta ir kitas patvirtintas karjeras šiauriniame šių kalvų šlaite drastiškai keičia supratimą apie tai, kaip akmenys buvo gabenami į Viltšyrą, laikraščiui „The Guardian“ sakė mokslų daktaras R. Ixeris.
„Manyta, kad jie buvo tempiami pietiniais šlaitais iki Milford Heiveno, o vėliau plaustais Severno upe ir Eivono upe nugabenti iki Solsberio lygumos. Dabar mes manome, ir tai yra labai tikėtina, kad visi akmenys buvo atgabenti rankiniu būdu“, – sakė jis, pridūręs, kad akmenų gabenimo maršrutas beveik atitinka šiuolaikinio greitkelio A40 trasą.
Mokslininko teigimu, „radiometrinio datavimo pagal radioaktyvųjį anglies izotopą (14^C) nustatytos datos (karjeruose ir ankstyviausioje Stounhendžo statybų fazėje) leidžia mums veikiausiai kelti klausimą: „Ar akmenys buvo sustatyti ratu Velse prieš juos sustatant ratu Stounhendže?“ Šio mokslinio darbo išvadose siūloma labiau pasidomėti kai kuriais ratu sustatytais akmenimis Preselio kalvose siekiant nustatyti, ar šiuose ratuose anksčiau nestovėjo mėlynieji akmenys iš Stounhendžo“.
Net jei tai ir bus patvirtinta, veikiausiai niekada nebus galima sužinoti, kodėl tie akmenys buvo perkelti, sakė mokslininkas. „Mes niekada nesuprasime Stounhendžo. Tai yra šio monumento grožis“, – pridūrė jis.
