Žemės magnetinis laukas ne tik suteikia mums Šiaurės ir Pietų polius. Jis taip pat apsaugo nuo Saulės vėjų ir kosminės radiacijos, tačiau ši nematoma apsauga sparčiai silpsta. Taip sparčiai, kad mokslininkai mano, jog gali visai išnykti, ir tuomet mūsų magnetiniai poliai susikeis vietomis, rašoma sciencealert.com.
Kaip keistai tai beskambėtų, iš tiesų taip jau yra buvę. Paskutinį kartą tai įvyko prieš maždaug 780 tūkst. metų, o prie tokios padėties dar kartą buvo priartėta prieš maždaug 40 tūkst. metų. Jeigu situacija bus tokia kaip dabar, toks polių apsikeitimas vyks tūkstančius metų. Niekas tikrai nežino, ar toks apsikeitimas įvyks ir kada jis įvyks, nes trūksta patikimų duomenų.
Regionas, šiuo metu keliantis mokslininkams didžiausią nerimą, yra vadinamoji Pietų Atlanto anomalija – didžiulė magnetinio lauko dalis nuo Čilės iki Zimbabvės. Čia magnetinis laukas yra toks silpnas, kad kyla pavojus žemės palydovams, skrendantiems šioje vietoje, nes papildoma jo praleidžiama radiacija gali sutrikdyti jų elektronines sistemas.
„Mes jau kurį laiką žinome, kad magnetinis laukas keičiasi, tačiau tikrai nežinojome, kad šiam regionui tai buvo neįprasta ilguoju laikotarpiu, ar tai yra normalu“, – sakė Niujorke veikiančio Ročesterio universiteto fizikas Vincentas Hare'as.
Viena iš priežasčių, kodėl mokslininkai daug nežino apie šio Žemės regiono magnetinę istoriją, yra ta, kad trūksta vadinamųjų archeomagnetinių duomenų – fizinių magnetizmo Žemės praeityje įrodymų, kurių būtų išlikę archeologinėse liekanose iš praėjusių amžių.
Viename tokiame amžiuje Limpopo upės slėnyje, besiribojusiame su Zimbabve, Pietų Afrikos Respublika ir Botsvana, gyveno senovės afrikiečių grupė. Šiandienis regionas patenka į Pietų Atlanto anomalijos teritoriją.
Prieš maždaug tūkstantį metų bantų tautų grupei priklausę žmonės gamtinių sunkumų metu atlikdavo įmantrų ritualą. Sausros metu jie degindavo savo iš molio drėbtas trobeles ir grūdų saugyklas per šventą apsivalymo ritualą, kurio tikslas buvo iškviesti lietų. Šie žmonės nežinojo, kad iš tiesų atlieka tam tikrą paruošiamąjį mokslinį darbą po daugelio amžių dirbsiantiems mokslininkams.
„Kai degini molį labai aukštoje temperatūroje, iš tiesų stabilizuoji magnetinius mineralus. Atvėsę, jie užrakina Žemės magnetinio lauko pėdsaką“, – paaiškino geofizikas Johnas Tarduno, priklausęs minėtai mokslininkų komandai.
Tokių senovinių artefaktų, išgyvenusių deginimą, analizė atskleidžia gerokai daugiau, nei tik kultūrines senovėje Pietų Afrikoje gyvenusių žmonių praktikas.
„Mes ieškojome pasikartojančių anomalinių reiškinių, nes manome, kad būtent tai šiandien ir sukelia Pietų Atlanto anomaliją, – sakė J. Tarduno. – Radome įrodymų, kad šių anomalijų vyko ir praeityje, ir tai padeda mums nagrinėti dabartinių magnetinio lauko pokyčius šiame kontekste.“
Kaip „kompasas, įstrigęs laike iš karto po deginimo“, šie artefaktai parodo, kad Pietų Atlanto anomalijos susilpnėjimas nėra atskiras istorinis fenomenas.
Panašūs svyravimai įvyko 400–450, 700–750 ir 1225–1550 mūsų eros metais. Ir tai, kad stebima tam tikra tendencija, mums rodo, kad Pietų Atlanto anomalijos pozicija nėra geografinis atsitiktinumas.
„Randame vis tvirtesnių įrodymų, kad kažkas keisto vyksta prie Žemės branduolio ribos po Afrika, o tai gali turėti didelės įtakos pasauliniam magnetiniam laukui“, – sakė J. Tarduno.
Dabartinis Žemės magnetinio lauko silpnėjimas, vykstantis maždaug 160 pastarųjų metų, kaip manoma, vyksta dėl milžiniškų itin didelio tankio uolienos klodų, vadinamų Afrikos didžiosios giliosios lėtos šlyties provincija, esantys maždaug 2900 km po Afrikos žemynu.
Kas yra Žemės magnetinis laukas?
Žemės magnetinį lauką giliai planetos šerdyje kuria metalai, įskaitant geležį ir nikelį.
Magnetinis laukas saugo Žemę nuo Saulės vėjų ir žalingų kosminių spindulių. Jis taip pat tiek žmonėms, tiek gyvūnams padeda rasti kelią ir apsaugo mūsų telekomunikacijų bei palydovines sistemas.
