Paprašytas prisiminti, kada susidomėjo chemija, R. Meškys sako, kad nuo pat vaikystės domėjosi gamta. O iki tol, kol tapo vienu pažangiausiu Lietuvos mokslininku, sukėlė ne vieną sprogimą ir užtvindė ne vieną laboratoriją.
R. Meškys tyrinėja nematomą ir daugeliui mažai suprantamą pasaulį – mikroorganizmus, jų biocheminę įvairovę, kuria efektyvias biokatalizatorių (fermentų) atrankos sistemas, konstruoja savitvarkes baltymines nanostruktūras. Kartu su kolegomis mokslininkas identifikavo apie dešimt naujų, iki tol mažai ištirtų fermentų, kurie pasirodė įdomūs farmacijos ir naujo tipo technologijų – biokatalizinio medžiagų perdirbimo srityse.
Koks jausmas atrasti iki šiol nežinomą dalyką? „Geras jausmas. Teko ne kartą jį patirti, o kaip gi kitaip“, – šypsosi mokslininkas.
Interviu DELFI R. Meškys papasakojo apie negailestingą mikrobų pasaulį, kuriame vyrauja ir visos žmonėms būdingos nuodėmės: godumas, valdžios ir kraujo troškimas, apie opias pasaulio ir Lietuvos mokslo problemas.
– Tyrinėjate žmogaus akimi nematomą pasaulį – mikroorganizmus. Kuo jie svarbūs?
– Nuo mikroorganizmų priklauso, kaip sukasi šis pasaulis. Mikrobai dalyvauja visuose medžiagų apykaitos procesuose. Prieš milijardus metų deguonis mūsų planetoje atsirado taip pat dėl mikroorganizmų veiklos. Bet kur, kur beeisite, visur rasite tūkstančius skirtingų mikroorganizmų.
– Koks yra tas mikroorganizmų pasaulis?
– Mikrobai elgiasi panašiai kaip žmonės: jie sukčiauja, vagia, slepiasi, susiburia į kompanijas, tada kartais jos pasidaro įžūlios. Egzistuoja milijardai mikrobų rūšių, o šios pasižymi didžiule formų ir veiklų įvairove.
Žmones labiausiai domina patogeniniai mikroorganizmai, kurie gali sukelti ligas. Mokslininkai tyrinėja, kaip mikroorganizmai sugeba apgauti imuninę sistemą, kad ji mikrobą laikytų ne priešu, o draugu, kaip jie įsikuria organizme, kur įsikuria, kodėl ir panašiai. Vyksta sudėtingi biocheminiai žaidimai.
Su patogeniniais mikroorganizmais dažniausiai kovojama antibiotikais. Jie nėra žmogaus išradimas, kaip daugelis mano. Daugiau nei 90 proc. antibiotikų, aišku, jie dabar gali būti chemiškai modifikuoti ir pakeisti, išskirti iš gamtos.
Patys didžiausi nuodai yra sukurti gamtos, nes kažkam reikia greitai, efektyviai ir su mažomis sąnaudomis nužudyti ką nors esantį šalia. Pavyzdžiui, mokslininkai dabar vandenynuose intensyviai ieško iki mikroorganizmų, kurie gamintų antibiotikus. Priežastis labai paprasta – vandenynuose viskas prasiskiedžia, tad nuodai, kurie veikia net ir mažomis koncentracijomis, greičiausiai yra labai stiprūs. Mokslininkai tyrinėja vandenynų dugne gyvenančius mikrobus ir tikisi sukurti naujus efektyvius antibiotikus.
Dabar girdime daug perspėjimų ir nerimo dėl antibiotikams atsparių bakterijų.
Taip, bet pagalvokite, kad penicilinas mūsų planetoje egzistuoja jau šimtus milijonų metų, tad su juo vienaip ar kitaip yra susidūrę daugelis mikroorganizmų. Gamtos dėsnis – jei kažkas tave nuodija, stengiesi to išvengti ir prisitaikyti. Bėda atsiranda, kai patogeniniai mikroorganizmai įgyja atsparumą. Įdomi sritis, bet mūsų laboratorijoje to netiriame.
– O ką Jūs tiriate?
– Mes domimės medžiagų apykaitos keliais. Kaip bakterijos skaido vieną ar kitą junginį, kad galėtų jį naudoti kaip energijos šaltinį. Mus domina keistesni junginiai. Daugelis galvoja, kad tik gliukozė arba riebalai yra maistas, tačiau yra daugybė molekulių ir yra mikroorganizmų, kurie jas skaido tam, kad galėtų išgyventi. Mes tiriame tuos metabolinius kelius, bandome suprasti, kaip tai vyksta.
Mūsų tikslas dvejopas, viena vertus suprasti ir sužinoti, kaip vyksta procesai gamtoje, sudėlioti didelę dėlionę. Biosferoje yra dešimtys milijonų junginių, kažkas juos susintetina ir kažkas juos suskaido. Šioje didžiulėje dėlionėje mes ieškome dalelių ir jas pamažu dėliojame. Kad suprastumėte mūsų darbo tragedijos mastą, galiu pateikti tokį pavyzdį. Įsivaizduokite, kad dėlionę sudaro dešimtys milijonų dalių, o iki šiol atradome tik kelis tūkstančius jų, tad tai yra tik pati pradžia.
Kitas klausimas – kas mokės už tai? Žmonės dažnai piktinasi, kad mokslininkai už mokesčių mokėtojų pinigus tenkina savo smalsumą. Bet toks yra mūsų tiesioginis darbas. Kaip kareivis už mokesčių mokėtojų pinigus eina pašaudyti, ar policininkas gaudo nusikaltėlius, taip mokslininkas tenkina savo smalsumą, ieško atsakymų. Tik, žinoma, visa tai turi duoti naudos. Čia ir antrasis mūsų tikslas – kad atradimai būtų pritaikomi praktiškai.
– Užsiminėte apie plastiką, kuris šiais laikais tapo didžiule ekologine problema. Kaip, Jūsų manymu, galima būtų ją išspręsti?
– Manau, kad ir ateityje neišsiversime be plastmasės. Tačiau yra gamtinių plastmasių, yra ir mikrobų, kurie sintetina plastmasę, turinčią panašių savybių kaip ir polietilenas. Suyrančios plastmasės produktų jau galima įsigyti, bet jie yra brangūs, ne visi gali ir nori juos pirkti.
– Girdėjau, kad mokslininkai jau atrado mikroorganizmus, kurie ardo plastiką.
– Taip, bet žodis plastmasė iš tikrųjų reiškia tūkstančius skirtingų rūšių plastiko, įvairiausių cheminių junginių. Taip, kai kuriuos plastikus mikroorganizmai ardo ir net nustatyti fermentai, kurie dalyvauja skaidyme. Tų fermentų genai yra perkelti į kitus mikroorganizmus ir genų inžinerijos pagalba sukonstruoti organizmai, kurie geriau ir greičiau skaido plastiką.
– Plastikas sukurtas ne taip seniai, kaip atsirado tos bakterijos, kurios jį valgo?
– Viskas labai paprasta – visi nori valgyti. Jeigu aplinkoje nėra pakankamai maisto, o čia staiga nukrenta gabalas plastiko, tuoj pat atsiras juo susidomėjusių. Juk ten yra ir anglies, ir azoto. Mikroorganizmai, kurie sugeba skaidyti plastiką, toje ekologinėje nišoje įgauna pranašumą.
Kitas pavyzdys, dažnai naftos išsiliejimas į aplinką laikomas ekologine katastrofa. Taip, gal paukščiams ir blogai, tačiau nafta yra gamtos sukurtas produktas, tad kiekvienas lašelis bus apkibęs milijonais puotaujančių mikrobų. Tas pats ir su plastmase. Daugelis junginių, naudojamų plastikui gaminti, gamtoje egzistuoja ar yra jų analogų, tad, žinoma, atsiras tokių mikroorganizmų, kurie juos skaido.
– Ar tokie mikroorganizmai padės kovoje su vis didėjančiu užterštumu plastiku?
– Pereikime prie kitos temos. Kokia yra Lietuvos mokslininkų situacija? Visi girdėjome liūdnų istorijų apie taksistais dirbančius profesorius, nes jie neišgyvena iš algos. Tačiau neseniai vienas mano kalbintas mokslininkas sakė, kad jis ir jo kolegos gauna padorius atlyginimus ir skųstis tikrai negali. Kaip situaciją vertinate Jūs?
– Situacija yra tragiška ir tai, deja, atspindi visuomenės ir valstybės požiūrį į savo ateitį. Pagal tai, kad valstybė investuoja į mokslą, nepainiokime su švietimu, mažiau nei 1 procentą nuo BVP (Europos Sąjungos tikslas – 3 procentai), galima spręsti, kiek ji rūpinasi ateitimi. Mes konkuruojame su visu pasauliu. Tai reiškia, kad mokslininkas, gyvenantis ir dirbantis kitur, gauna visai kitokį palaikymą tokiam pačiam tyrimui, tad akivaizdu, kur nuteka mūsų protai.
Nesakau, kad pas mus viskas yra blogai. Lietuvoje mokslininkai turi puikių galimybių, kartais jos net nėra iki galo išnaudojamos. Mokslininkus kartais reikia paspausti, kad jie kurtų gerą ir naudingą produktą – aukšto lygio fundamentines žinias. Tačiau už pinigus, kurie dabar yra skiriami, dažnai nepadarysi gero produkto. Taip sukasi užburtas ratas.
Lietuvoje yra tokia problema, kad yra silpna vidurinioji mokslininkų klasė. Yra top mokslininkai – mūsų viršūnėlės, dėl jų pasiekimų jiems atsiveria kitos galimybės, jiems tampa prieinami tarptautiniai finansavimo šaltiniai. Pavyzdžiui biochemijos srityje, profesorius Virginijus Šikšnys, profesorius Saulius Klimašauskas. Tačiau trūksta vidurinės klasės, kuri galėtų sėkmingai dirbti, užsidirbti ir saugiai gyventi.
– Ar matote tendenciją, kad mokslininkų situacija gerėtų?
– Ne, tiesą sakant, nematau esminių pokyčių. Taip, algos didėja, bet jos kyla nuo katastrofiško „bomžiško“ lygio, tad girtis tuo nelabai yra prasmės, tai tiesiog jau šalies garbės ir išgyvenimo reikalas.
Įsivaizduokite, doktorantai iki šiol gaudavo 400 eurų per mėnesį. Išsilavinę žmonės, Lietuvos ateitis. Įsivaizduokite, kad jiems reikia gyventi Vilniuje, nuomotis butą, valgyti. Dabar valdžia giriasi, kad doktorantams nuo kitų metų mokės 700-800 eurų per mėnesį. Taip, tai yra labai gerai, bet ne tai, ko reikia. Dar didesnė problema su viduriniosios grandies mokslininkais.
Gerai gyvena tie mokslininkai, kurie turi papildomų projektų, papildomų darbų, bet tada žmogui reikia dirbti pusantro etato, po visos darbo dienos eiti dar kažkur uždarbiauti. Mokslininkams turi būti suteikta galimybė dirbti savo darbą ir oriai gyventi. Žmonės turi šeimas, negali gauti paskolos būstui, o jei abu šeimoje doktorantai, o jei dar vaikas gimsta?
– Ar daug išvažiuoja studentų?
– Taip, daug išvažiuoja. Visi išvažiuodami nori grįžti, nežinau nė vieno, kuris nenorėtų, bet ne visi tam pasiryžta.
***
2009 m. R. Meškys su kolegomis pelnė Lietuvos mokslo premiją už darbų ciklą „Fermentų ir polifermentinių sistemų tyrimas ir panaudojimas (1994–2008 m.)“.
2011 m. tapo VU Rektoriaus premijos laureatu, taip pat buvo apdovanotas už geriausią 2016 m. taikomąjį darbą VU.
Šiemet „Žinių ekonomikos įmonės“ apdovanojimuose prof. R. Meškys paskelbtas „Inovacijų švyturiu“.
