Puikiai mokytis ir po dvyliktos klasės pasirinkti medicinos mokslus tai tas pats kaip pasiimti greitąjį kreditą ir nusipirkti magnetolą – gal ir smagu, bet apie ateitį nepagalvota.

Po ketverių metų studijų, kai jau būsi numetęs kelioliką kilogramų, būsi išmokęs paruošti grikius trimis skirtingais receptais ir tiksliai žinosi, kiek jie pabrango pastaraisiais metais, suprasi, kad visgi ne visiem sekasi panašiai.

Pagaliau atrasi laisvo laiko susitikti su senais draugais, kurie mokslų nesureikšmina ir jau kurį laiką dirba biure, kur duoda maisto, užkandžių ir nuperka kompiuterį darbo tikslais, tačiau nesupraskit klaidingai, ir jie nelaimingi, nes darbas nelabai prasmingas, ir galėtų greičiau karjeros laiptais kilti. Gerai, kad nors jų alga nedaug didesnė, tik gaila, kad tau ją moka mama.

Na nieko, mąstai - dar du metai ir tu jau baigsi mediciną, nebebūsi žemiausia grandis, galbūt net dirbsi savarankiškai ir gausi už tai pinigų, kuriais galėsi atstatyti prarastą svorį, prasidės makaronų su kukuliais era. Laikui bėgant su realybe susitikimai tampa vis dažnesni, o galvoje pašnekėjus su kolegomis kirba vis protingesnės mintys – vokiečių ar danų kalbą mokytis? Patys gabiausi ir protingiausi dar po dviejų metų studijų išmokę kalbą taria visiem Auf Wiedersehen!

Nuo to laiko girdėsi tik legendas apie jų algą ir darbo kultūrą, taipogi retkarčiais pamatysi veidaknygėje nuotraukas kaip jiem sekasi keliauti ir slidinėti. Kai pagaliau gauni diplomą ir po 6 metų studijų tu vis dar šneki tik angliškai ir lietuviškai, ateina supratimas, kad myli savo šeimą, Lietuvos miškus ir ežerus, ir kad to nepakeisi jokiais pinigais svetimoj žemėj - nusprendi herojiškai kurti šviesų rytojų Lietuvoj.

Taigi pagaliau tampi išsvajotu rezidentu ir vietoj 400 eurų iš tėvų gauni 350 eurų iš ligoninės, dar 350 eurų sušelpia švietimo ministerija, tačiau kas pasikeičia? Iš barako išsikraustai į vieno kambario butą kur nors miesto užkampyje, nebežinai grikių kainų, nes jau valgai makaronus su kukuliais ir tikiesi, kad su šiais pinigais galėsi kurti šeimą ir Lietuvai padovanoti daug gražių, protingų vaikų. Tačiau tau sutrukdo tavo 12 klasės matematikos žinios ir supranti, kad tų 700 eurų užteks tik naujiems batams ir apdarams. Nesitikėkit, kad antra pusė gali išspręsti šią lygtį, nes ji irgi kremta tuos pačius mokslus, o išėjus į dekretines atostogas ir atėmus stipendiją likę 350 eurų nebe taip džiugina.

Tad pradedi dirbti papildomai dar puse etato. Šito sprendimo teigiama pusė ta, kad rečiau pykstiesi su antra puse, nes kiekvienas susitikimas kaip pasimatymas.

Papildoma pusė etato darbo tau atneša papildomus 500 eurų pajamų ir dar sutaupai dėl “nenumatytų” veiksnių – pradedi maudytis ligoninės duše, elektrą namie naudoji praktiškai tik žadintuvui, o puodų pirkti nereikia, nes visada valgai ligoninės šnicelį ar kokį kugelį, kurio pacientas nebenori. Neatsižvelgiant į visus veiksnius, dėl kurių kaupiasi pinigų kalnai piniginėje, tave vis dar labai suerzina 0,2 eur valgykloje pabrangęs šnicelis.

Po pirmųjų dviejų metų rezidentūroje supranti, kas yra perdegimo sindromas ir tuo pačiu supranti, kad vis dar esi žemiausia grandis, kuri gali tik mokytis ir prašyti kitų pagalbos pasiekti profesines aukštumas. Viską sudėliojus į savas vietas atgyja mintis apie vokiečių kalbą, galbūt dabar nepritrūks kantrybės?

Tačiau vietoj naujai išmoktos kalbos į tavo duris pasibeldžia naujas šeimos narys, kuriam nori suteikti viską, ką gali geriausią. Girdėjau, vaikams svarbiausia meilė ir dėmesys, tačiau tai kertasi su vaiko miego režimu nuo aštuntos vakaro ir mano darbo grafiku iki 7 vakaro.

Taigi štai ir rašau rezidentinio budėjimo metu šiuos pamąstymus apie savo gyvenimą ir, deja, šiandien ligoninėje nieko neuždirbsiu, nes jau valgykloj nusipirkau kavos su desertu. Gaila, kad kiti medikai pinigus skaičiuoja geriau ir sako, kad vaikas Lietuvoje – prabanga.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (103)