Smegenis nuo neigiamo išorės poveikio saugo glaudi ląstelių siena, vadinama smegenų-kraujo barjeru. Šis barjeras neleidžia į smegenis iš kraujo patekti niekam, išskyrus pačias smulkiausias molekules. Tačiau naujausiais eksperimentais įrodyta, kad MDMA – toks yra mokslinis ekstazio pavadinimas – kažkokiu būdu susilpnina barjerą, todėl į smegenis iš kraujo sugeba patekti ir stambesnės molekulės.
Bostono universiteto (JAV) mokslininkas Bryanas Yamamoto su kolegomis kelioms žiurkėms davė keturias MDMA dozes per 8 valandas. „Bandėme sudaryti panašias į žmogiškas dozavimo sąlygas", - sakė mokslininkas. Taip pat mokslininkai į žiurkių organizmus sušvirkštė mėlynų dažų, kurių molekulės buvo pernelyg didelės, kad normaliomis sąlygomis patektų į smegenis.
Praėjus dienai mokslininkai išsiaiškino, kad dažai pateko į kai kurias smegenų sritis – pavyzdžiui, hipokampo ar uodeguotąją sritį. Praėjus dešimčiai savaičių, per kurias žiurkės negavo papildomų MDMA dozių, naujos dažų injekcijos sėkmingai pereidavo smegenų-kraujo barjerą.
Dešimt žiurkės savaičių gali būti prilyginta 5-7 žmogaus metams. „Panašu, kad tai – labai ilgai išliekanti skylė", - sakė B.Yamamoto. Bet kol kas mokslininkas negali tvirtai pasakyti, ar pažeidimas yra negrįžtamas.
Kitu nauju MDMA tyrimu buvo aiškinamasi, kaip žiurkes veikia „persivaišinimas" ekstaziu. Paaiškėjo, kad jei brendimo metu žiurkėms buvo duodama daug pavienių narkotiko dozių, tai suaugusios jos buvo apsaugotos nuo didelės dalies žalos, kurią narkotikas paprastai daro suaugusiems gyvūnams.
Masačūsetso universiteto (JAV) mokslininkas Jerroldas Meyeris su kolegomis prieš pat žiurkių brendimą joms davė vieną ekstazio dozę, o paskui narkotiko vartojimas buvo kartojamas kartą per penkias dienas iki brendimo pabaigos – viso buvo duota po šešias dozes.
Po to laiko žiurkių organizmams buvo duota laiko apsivalyti nuo narkotiko, o tuomet joms buvo duodamos iki keturių kartų didesnės dozės, paskirstytos per kelias valandas. Mokslininkai stebėjo gyvūnų kūno temperatūrą, masę ir elgesį. Po savaitės buvo ištirtos ir žiurkių smegenys ieškant narkotikų neurotoksinio poveikio požymių.
Paprastai po persivaišinimo ekstaziu gyvūnai patiria hipertermiją, nuovargį ir letargą, o be to, pažeidžiami jų serotonininai aksonai – ilgos skaidulos iš neuronų, kuriuose yra serotonino. Visi šie pažeidimo požymiai buvo būdingi kontrolinės grupės žiurkėms, kurios paauglystėje narkotiko negavo.
Tačiau žiurkės, kurios buvo „pratinamos" prie narkotiko, išvengė visų šių simptomų, taip pat ir serotonino sistemos pažeidimo. „Ankstyvas narkotikų vartojimas gana smarkiai apsaugo gyvūnus", - sakė J.Meyeris.
Kol kas neaišku, ar žmones galėtų apsaugoti koks nors išankstinis narkotikų vartojimas, ar būtų veiksmingas vien tik jų vartojimas paauglystės metu. „Spėju, kad tai gali būti specifiška paauglystės laikotarpiui", - sakė J.Meyeris.
Bet šio poveikio mechanizmas nėra žinomas. Tikėtina, kad iš anksto narkotikų vartoję gyvūnai sugeba greičiau metabolizuoti MDMA, o gali būti, kad padidėja antioksidantų aktyvumas žiurkių organizmuose, taip įmanoma, kad modifikuojami serotonino receptoriai.
Ne visi tyrimai susiję su neigiamu MDMA poveikiu. Floridos Atlanto universiteto (JAV) mokslininkė Stephanie Linley pažymi, kad dabar aiškinamasi, ar preparatą galima vartoti klinikoje tokių ligų kaip šizofrenija, potrauminis stresas ar galutinės vėžio stadijos.
