Šio keisto sukrėtimo priežastis išlieka nežinoma, tačiau ji gali būti kažkokiu būdu susijusi su seisminio aktyvumo banga, purtančia Majoto salyną Indijos vandenyne jau kelis mėnesius. Tačiau lieka neaišku, ką tiksliai reiškia šie neįprasti virpesiai.
„Nemanau, kad man teko matyti kažką panašaus“, – „National Geographic“ apie lapkričio 11-osios anomaliją pasakojo Kolumbijos universiteto seismologas Göranas Ekströmas.
Beveik lygiai prieš pusmetį iki paslaptingojo signalo užfiksavimo seismologus nustebino kita ganėtinai neįprasta seisminė veikla, nutikusi kaimynystėje: šimtai nestiprių ir dažnų žemės drebėjimo bangų, kurių epicentras buvo maždaug 50 kilometrų nuo rytinės Majoto pakrantės.
Maždaug pusiaukelėje tarp Afrikos ir Madagaskaro išsidėstęs salų ir salelių tinklas valdomas Prancūzijos, tačiau pretenzijas į jį reiškia ir netoliese esanti salų valstybė – Komorų sąjunga.
Gegužės 10-osios rytą šį regioną supurtė nelauktas žemės drebėjimas, ir jis atkeliavo ne vienas – iš paskos sekė virtinė virpesių, kurie neišnyko iki šiol. Pats didžiausias sukrėtimas buvo užfiksuotas gegužės 15-ąją – jis įvertintas 5,8 balo Richterio skalėje. Tai buvo stipriausias kada nors Komorų baseine užfiksuotas žemės drebėjimas. Nors nuo to laiko virpesių smarkumas iš esmės nurimo, dar šią savaitę buvo užfiksuotas 5,1 balo stiprumo smūgis. Tai akivaizdus priminimas, kad ši požeminė turbulencija dar tikrai nesibaigė.
Žemės drebėjimų spiečius gali atrodyti nieko gero nežadantis reiškinys, tačiau jis nebūtinai yra pavojingas. Šiuo atveju, kaip rodo Paryžiaus aukštosios normalinės mokyklos mokslininkų preliminarūs seisminių spiečių tyrimo duomenys, žemės virpesių negalima paaiškinti vien tik tektoninių plokščių judėjimu – tai reiškia, kad įtakos tam turi šio regiono vulkaninis aktyvumas.
Na, o tuomet atėjo lapkričio 11-oji.
Mažiau nei prieš tris savaites, dar tebesitęsiant drebėjimų spiečiui, tačiau būtent tą dieną, kai spiečiaus drebėjimų nebuvo užfiksuota, mokslininkai užfiksavo kai ką visai kito: stiprią, ilgą ir plokščią vibraciją, kuri nuolat ir pratisai dūzgė, o ne smarkiai svyravo, kaip paprastai būdinga žemės drebėjimams. Šis „netipiškas labai žemo dažnio signalas“, kaip jį apibrėžė Prancūzijos geologinių tyrimų biuras (BRGM), kartojosi bangos pavidalu kas 17 sekundžių ir iš viso truko apie 20 minučių.
„Mes daug ko nežinome. Toks signalas mūsų stotims yra ganėtinai naujas dalykas“, – „National Geographic“ teigė inžinierius Nicolasas Tailleferis, BRGM seisminių ir vulkaninių grėsmių padalinio vadovas.
Tačiau tai nereiškia, kad mokslininkų komanda neturi hipotezių.
Spręsdami iš to, ką jau žino apie drebėjimų spiečių, kad jis siejamas ne tik su seisminiu, bet ir vulkaniniu aktyvumu, mokslininkai spėja, jog veikiausiai paslaptingi virpesiai taip pat sietini su vulkaniniu aktyvumu – greičiausiai taip yra dėl milžiniško magmos srauto pajudėjimo po Indijos vandenynu.
O jei ši hipotezė yra teisinga, tuomet ji taip pat gali paaiškinti ir dar vieną dalyką: Majoto sala nėra stabili – ji juda. GPS siųstuvų duomenys rodo, kad nuo liepos, kai prasidėjo drebėjimų spiečius, sala pasislinko apytiksliai 60 milimetrų į rytus ir 30 milimetrų į pietus.
Pasak vieno tyrimo, tokio judėjimo priežastis gali būti netoliese esančio magmos rezervuaro ištuštėjimas, nors tam patvirtinti reikia papildomų tyrimų.
Jei ši hipotezė pasirodys esanti teisinga, niekas negali tiksliai pasakyti, kas nutiks toliau, bet modeliavimo rezultatai rodo, kad Majotas gali ir toliau judėti, kol drebėjimų spiečius nesiliaus. O kaip bus su paslaptinguoju signalu ir ar jis vėl pasikartos, kol kas prognozuoti neįmanoma.
„Stebėjimai palaiko bendro tektoninio ir vulkaninio poveikio hipotezę, paaiškinančią geologinį reiškinį, apimantį pasikartojantį seisminį aktyvumą, ir vulkaninį reiškinį. Šią hipotezę ateityje dar turės patvirtinti moksliniai tyrimai“, – aiškina BRGM.
