Pavyko išaiškinti dar vieną senovinės Gondvanos faunos reliktą

Pradėkime nuo klausimo: ar gali labai smulkūs vabzdžiai, pavyzdžiui, mažieji gaubtagalviai (lot. Lepidoptera: Nepticulidae), kurių lervos gyvena augalų lapuose ir minta asimiliaciniu audiniu, būti kuo nors įdomūs kalbant apie globalius Žemės raidos procesus?

Tokie vabzdžiai kaip minėtieji mažieji gaubtagalviai dažniausiai yra įdomūs tik kaip augalų kenkėjai, nes sukelia specifinius augalų lapų ar kitų gyvybinių organų pažeidimus – vadinamąsias minas. Be to, mes siūlome duomenis apie gaubtagalvius naudoti kaip operatyvią ekoregionų ir buveinių biologinės įvairovės turtingumo įvertinimo priemonę.

Šiems vabzdžiams būdinga dar viena ypatybė. Nepticulidae yra viena iš evoliuciniu požiūriu seniausių drugių būrio grupių, kuri, pagal pastarųjų metų tyrimų duomenis, Žemėje gyvuoja jau mažų mažiausiai 100–120 mln. metų. Tai suteikia mažiesiems gaubtagalviams ne tik savotiško „dinozauriško šarmo“, bet ir leidžia pažvelgti į juos kitokiu žvilgsniu.

Šiais laikais mokslas turi neginčijamų įrodymų apie milžiniško žemyno – Gondvanos – egzistavimą. Prieš išsiskiriant tektoninėms plokštėms ir atsirandant Pietų Amerikos, Antarktidos, Afrikos, Australijos žemynams ir Indijos subkontinentui prieš 150–60 mln. metų, Gondvana buvo milžiniškas Pietų pusrutulio sausumos masyvas.

Įvairiais geologiniais laikotarpiais Gondvanai buvo būdinga specifinė augalija (flora) ir gyvūnija (fauna). Per pastaruosius 60–100 mln. metų Žemės sausumos kontūrai ir gamta beveik neatpažįstamai pasikeitė, tačiau apie senovinį superžemyną byloja aptinkamos gondvaninės floros ir faunos atstovų fosilijos, kurių, beje, nemažai rasta ir Antarktidoje.

Įdomu, kad kai kur, ypač pietinėje Pietų Amerikos dalyje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, iki šiol aptinkama taip pat ir pavienių gyvųjų reliktų. Vienas pačių žinomiausių ir bene vizualiai įspūdingiausių reliktinės Gondvanos floros pavyzdžių yra Nothofagus gentis, kurios įvairių rūšių medžiai šiuo metu auga Naujojoje Gvinėjoje, Naujojoje Kaledonijoje, Naujojoje Zelandijoje, Australijoje, Tasmanijoje ir kai kuriose Pietų Amerikos vietose. Čilėje ir vakarinėje Argentinoje, Valdivijos biogeografinėje provincijoje, notofagai iki šiol formuoja gana didelius sąžalynus.

Augalus minuojantys Nepticulidae yra itin specializuoti mitybos požiūriu, t. y. prisitaikę maitintis tik tam tikros rūšies augalais, ir tik retesniais atvejais minta kelių, tarpusavyje giminiškų rūšių augalais. Mums buvo įdomu, ar reliktiniuose Valdivijos miškuose galima tikėtis ir specifinės minuotojų faunos. Paieškų rezultatas pranoko lūkesčius.

Bendradarbiaujant su Argentinos, Danijos ir JAV mokslininkais mums pavyko aptikti ir aprašyti ištisą naują iki šiol nežinomų Nepticulidae fauną. Įdomu tai, kad atrastos gaubtagalvių rūšys yra tarpusavyje giminiškos ir joms visoms būdingi tie patys išskirtiniais morfologijos požymiai, kurie nebūdingi jokiai kitai iki šiol žinomai pasaulio faunai. Todėl apie šią ypatingą rūšių grupę, mūsų pavadintą Stigmella purpurimaculae grupe, buvo paskelbta tarptautiniame mokslo žurnale „Zootaxa“ (plačiau skaitykite čia).

Nors šių mažųjų gaubtagalvių minų, t. y. specifiškai pažeistų notofagų lapų, iki šiol dar nebuvo aptikta, kai kurie šios grupės individai buvo pagauti būtent ant žemojo notofago (Nothofagus pumilo) lapų. Nežiūrint į tai, ar šie notofagų miškuose gyvenantys smulkūs vabzdžiai yra žemojo notofago lapų minuotojai, ar tik specifinių notofagų miškų gyventojai, jie greičiausiai yra gondvaninės faunos reliktai (juk notofagas yra klasikinis gondvaninio paplitimo pavyzdys!). Vis dėlto tai mūsų netenkino... Stigmella purpurimaculae grupės atstovų iki šiol nebuvo neaptikta nei Afrikos, nei Australijos, nei kurioje nors kitoje faunoje, todėl Stigmella purpurimaculae atradimo faktas neparodė, kad esama „tikrojo“ gondvaninio arealo.

Istorijos tęsinys įvyko pernai, kai ekspedicinių tyrimų metu Amazonijoje (Peru) mums pavyko aptikti vieną labai neįprastai atrodantį mažąjį gaubtagalvį, kurio sistematinė priklausomybė buvo visiškai neaiški. Tik ištyrus kolekcinę medžiagą, anksčiau surinktą Čilės ir Argentinos kalnuose, paaiškėjo, kad ir tam neįprastajam individui iš Amazonijos, ir ištirtajai gausiai medžiagai iš pietinių Andų būdingi daugelis vienijančių, neįprastų požymių (autapomorfijų). Autapomorfijai yra vieni ryškiausių bendros kilmės, t. y. bendros evoliucijos, įrodymų.

Kitaip tariant, visi individai ir visos atrastos naujos mokslui rūšys pasirodė priklausantys vienai, bet labai savitai, sakytume „egzotinei“, genčiai. Nustatėme, kad dar dvi anksčiau kitų autorių aprašytos gentys, iš kurių viena buvo žinoma iš Pietų Afrikos, o kita iš Australijos, taip pat pasižymi lygiai tais pačiais autapomorfijais, kuriuos atskleidėme ir akcentavome savo tyrimų metu.

Maža to, visų šių vabzdžių mitybiniai augalai, nesvarbu iš kur jie būtų – Pietų Amerikos, Australijos ar Afrikos – liudijo gondvaninę kilmę. Remiantis akivaizdžiu morfologinių požymių ir mitybinių augalų bendrumu, visos iki šiol aprašytos Pietų Afrikos ir Australijos gentys bei mūsų naujai atrasti taksonai galiausiai buvo apjungti į vieną gentį – Simplimorpha. Taip buvo pateiktas dar vieną gondvaninio arealo pavyzdys. Tik šį kartą daug ryškesnis, akivaizdesnis lyginant su anksčiau mūsų aprašyta Stigmella purpurimaculae grupe. Apie tai šių metų lapkričio mėnesį buvo paskelbta mokslo žurnale „Zootaxa“ (plačiau skaitykite straipsnyje „A Gondwanan concept of Simplimorpha Scoble: a step toward clarity in the generic diagnostics of global Nepticulidae“).

Mes neabejojame, kad Simplimorpha yra senovinės Gondvanos faunos gyvasis reliktas. Tačiau įdomu, kad viena šios reliktinės genties rūšis, matyt, išplito iš Afrikos ir į mediteraninę biotą (Viduržemio ir Juodosios jūros regioną). Tai neturėtų stebinti, nes jau anksčiau buvo kitų tyrėjų pastebėta, kad mediteraninė fauna turi tam tikrų neįprastų sąsajų su kai kuriais Pietų pusrutulio kraštais. Tad norint šį Gondvanos reliktą (Simplimorpha), pamatyti gyvai, toli važiuoti nereikia – užtektų, pavyzdžiui, iki pietinės Ukrainos arba šiaurinės Italijos. Tik nesitikėkite kažko itin įspūdingo – šis reliktas yra vos kelių milimetrų dydžio!

Literatūra:

Stonis, J. R., Diškus, A., Remeikis, A., Solis, M. A. 2018. A Gondwanan concept of Simplimorpha Scoble (sensu lato): a step toward clarity in the generic diagnostics of global Nepticulidae (Lepidoptera). Zootaxa, 4521 (2): 151–182. doi.org/10.11646/zootaxa.4521.2.1

Stonis, J. R., Remeikis, A., Davis, D. R. 2014. Ten new species from the Patagonian Andes (Argentina and Chile), mostly belonging to a newly designated Stigmella purpurimaculae group (Lepidoptera: Nepticulidae). Zootaxa, 3887 (3): 321–353. doi: 10.11646/zootaxa.3887.3.3