Iki šiol nebuvo žinoma, ar upės tekėjo ilgai ir ramiai, ar buvo trumpalaikių potvynių padarinys – kanjonus išgraužti gali abu procesai.
Dabar nauja kanjonų savybių analizė parodė, kad antroji hipotezė teisingesnė. Aukštos raiškos paleoežerų ir kanjonų nuotraukos leido nustatyti, koks vandens kiekis galėtų išbėgti iš ežero potvynio metu, ir kokio ilgio bei skerspjūvio kanjonas yra prie ežero.
Paaiškėjo, kad šie dydžiai stipriai koreliuoja, t. y. ežerai, iš kurių per potvynius galėjo ištekėti daugiau vandens, turi didesnius kanjonus. Jei vanduo iš ežerų būtų tekėjęs ilgai ir nuosekliai, tokios koreliacijos nebūtų. Panašūs procesai vyksta ir Žemėje, pavyzdžiui, ežeruose, kurių kraštus riboja ledynai.
Įvertinus skirtingą gravitaciją, Žemėje ir Marse potvynių išgraužiami kanjonai yra beveik vienodi. Tik Žemėje tektoninių plokščių judėjimas kanjonus per milijonus metų sunaikina, o Marse jie išlieka net ir 3,7 milijardo metų.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Geology“.