Atlikus daugiau nei 400 mln. žmonių gyvenimo trukmės analizę paaiškėjo, kad genų įtaka amžiui yra gerokai mažesnė nei rodo anksčiau apskaičiuotas koeficientas. Tyrimo iniciatoriai mano, kad be paveldimumo arba gyvenamosios aplinkos reikšmės turi dar vienas lig šiol plačiai neaptartas veiksnys, rašoma svetainėje sciencealert.com.
Kas toji gyvenimo trukmę lemianti aplinkybė? Ogi pasirinkimas. Pasirinkdami į save panašius ir panašiai besielgiančius partnerius mes, pasirodo, perduodame kitai kartai su gyvenimo trukme siejamus kultūrinius ir genetinius ypatumus – kaip kad perduotume mums priklausantį turtą arba socialinį bei ekonominį statusą.
„Žmogaus genai gana daug pasako apie biologinius su senėjimu siejamus procesus, tačiau gyvenimo trukmės paveldimumas nėra toks reikšmingas“, – sako tyrimui vadovavęs mokslininkas Grahamas Ruby.
Aiškindamiesi, kaip per kartas keliauja kokie nors bruožai, mokslininkai nustatinėja paveldimumą. Šis matas nurodo ir tai, kaip perduodama savybė, pavyzdžiui, gyvenimo trukmė, laikui bėgant kinta, veikiama tiek genetinių, tiek ne genetinių skirtumų. Pastariesiems gali būti priskiriamas gyvenimo būdas, sociokultūrinis kontekstas, nenumatytos aplinkybės ir kt.
Ankstesnių tyrimų išvadose nurodoma, kad žmogaus gyvenimo trukmę 15–30 proc. lemia paveldimumas, tačiau internetiniu geneologinių duomenų šaltiniu „Ancestry“ naudojęsi naujo tyrimo autoriai tvirtina, kad šis koeficientas yra gerokai per aukštas.
„Pasitelkus „Ancestry“ pavyko atlikti išsamesnę analizę, nes galėjome pasinaudoti didesniu duomenų rinkiniu. Ankstesnių tyrimų autoriai tokių galimybių neturėjo“, – sako vienas iš tyrimo grupės dalyvių.
Siekdami kuo detaliau išanalizuoti duomenis, mokslininkai pasirinko tam tikrą skaičių giminės medžių ir ypač daug dėmesio skyrė per 400 mln. žmonių, gimusių XIX–XX a. Visus juos tarpusavyje siejo tėvų ir vaikų arba sutuoktinių ryšys.
Kurdami duomenimis pagrįstą modelį, mokslininkai pastebėjo neįprastą ir anksčiau neužfiksuotą dėsningumą. Paaiškėjo, kad sutuoktinių gyvenimo trukmės yra nepaprastai panašios – labiau nei brolių ir seserų, kurių genetinis paveldas daug panašesnis.
Taip, aišku, galėjo būti dėl to, kad sutuoktiniai gyvena toje pačioje aplinkoje. Vis dėlto tam tikri duomenys sufleruoja ir apie dar vieną priežastį.
Buvo nustatyta, kad svainiai (sutuoktinių broliai ir seserys), taip pat sutuoktinių pirmos eilės pusbroliai ir pusseserės, nors ir nėra siejami kraujo ryšio, be to, negyvena toje pačioje aplinkoje, taip pat nugyvena panašų metų skaičių.
Pradėję tyrinėti kitų tolimų per santuoką įgytų giminių, kaip antai dėdės, tetos ir pirmos eilės pusbroliai bei pusseserės, gyvenimo trukmę, mokslininkai pastebėjo lygiai tą patį dėsningumą, suponavusį išvadą, kad abiejose giminės medžio pusėse atsidūrusių asmenų gyvenimo trukmė – panaši.
Taigi, duomenys parodė, kad be genetikos ir bendros gyvenamosios aplinkos, yra ir trečias gyvenimo trukmę lemiantis veiksnys – panašių asmenų partnerystė. Tai atvejis, kai gana daug pasirenkamo partnerio bruožų yra panašūs į besirenkančiojo.
„Panašių asmenų partnerystė šiuo atžvilgiu svarbi todėl, kad tarp daugelio partnerius siejančių bruožų yra ir ilgaamžiškumą (arba atvirkščiai) lemiantys veiksniai“, – sako G. Ruby.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad žmonės apdovanoti kokiu nors šeštu pojūčiu, leidžiančiu iš anksto suprasti, kiek metų gyvens jų partneriai.
Tačiau, anot mokslininkų, žmonės tikrai yra linkę rinktis į save panašius partnerius, ir tas panašumas paprastai būna ir genetinis, ir sociokultūrinis, o šiedu veiksniai, kaip žinia, neatsiejami nuo ilgaamžiškumo.
Paprasčiau tariant, kadangi, pavyzdžiui, turtingas gyvenimas lemia ilgaamžiškumą, o turtingi žmonės siekia susituokti su ne mažiau turtingais žmonėmis, tai pasiturinčių šeimų atstovų gyvenimo trukmė automatiškai yra panaši.
Tas pats pasakytina ir apie genetikos nulemtas savybes. Taigi, tuo atveju, jei aukšti žmonės renkasi aukštus sutuoktinius, o ūgis turi įtakos gyvenimo trukmei, pavyks pastebėti tokį pat dėsningumą.
Atsižvelgdami į panašių asmenų partnerystei tenkančią reikšmę, gyvenimo trukmės paveldimumui mokslininkai skyrė ne daugiau kaip 7 proc. įtakos, o tai yra perpus mažiau nei buvo manyta iki šiol.
Vadinasi, ilgaamžiškumas su genais, matyt, neturi tiek daug bendro, kaip įsivaizdavome.
