Mokslininkas tikina, kad mokymui skirtų kūnų universitetui labai trūksta. Daug kalbama apie organų donorystę, tačiau apie kūno dovanojimą studentams mokytis žino tikrai nedaugelis.
„Žmonės turi daug baimių. Bijoma organų donorystės, nes tikima, kad kas nors gali pasikėsinti į gyvybę, kad tik gautų organą, o dovanoti kūną nenorima, nes bijoma, kad iš jo bus pasityčiota. Tačiau galiu patvirtinti, kad tikrai niekas iš jų nesityčioja“, – tikina Andrejus.
DELFI apsilankė Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kur yra sukaupta nemenka žmogaus organų ir kaulų kolekcija. Fakulteto rūsyje ilsisi ir keli žmonių kūnai. Beveik 300 pirmakursių medikų jau netrukus imsis juos tyrinėti.
Su A. Suchomlinovu pasikalbėjome apie tai, kaip palaikai balzamuojami, ką studentai su jais daro ir ką daryti norintiems po mirties padovanoti savo kūną mokslui.
– Minėjote, kad šiais laikais sunku gauti kūnų tyrimams.
– Manau, kad visuomenė yra tiesiog mažai informuota apie tai, kad žmogus po mirties savo kūną gali padovanoti universitetui. Daugelis labai nustemba išgirdę apie tai ir susimąsto. Kiekvieną kartą, kai informacija apie kūnų dovanojimą mokslui pasirodo žiniasklaidoje, mes sulaukiame daug skambučių iš žmonių, kurie norėtų po mirties savo kūną padovanoti universitetui.
– Ką daryti, jei žmogus nusprendžia padovanoti kūną mokslo tikslams?
– Tvarka tokia: galima parašyti pareiškimą, kuriame žmogus nurodo, kad po mirties norėtų padovanoti savo kūną Medicinos fakultetui. Tą pareiškimą patvirtina notaras, universitetas apmoka notaro paslaugas. Artimieji taip pat turi būti informuoti apie žmogaus norą atiduoti savo kūną. Kai žmogus miršta, artimieji paskambina ir praneša. Tada jau mūsų rūpestis tą kūną atsivežti ir paruošti tyrimams.
Pareiškime nurodoma, kad žmogus pageidauja, kad po mirties jo palaikai būtų panaudoti mokymo tikslams. Toliau aptariamos sąlygos: kas bus su kūnu daroma, kiek ilgai galima bus jį naudoti mokymo tikslams, kas bus daroma po to. Vieni prašo, kad kūnas būtų grąžintas giminėms, kiti – kad būtų palaidotas universiteto kapinėse. Vieni nori, kad jų vardas būtų parašytas ant antkapio, kiti – nenori. Kitaip tariant, aptariamos sąlygos dėl kūno panaudojimo.
Pareiškimo originalas lieka pas žmogų, vieną kopiją mes saugome savo archyve, o kita kopija lieka pas notarą. Žmogui mirus giminės mus informuoja ir mes pasiimame kūną.
– Kiek turite tokių pareiškimų?
– Šiuo metu turime 157 pareiškimus.
– Kokio amžiaus yra tie žmonės?
– Didžioji dalis jų yra apie 70 metų amžiaus, bet yra ir jaunų žmonių – dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių.
– Ar jūs pasirenkate kūnus? Kokie jums labiausiai tinka?
– Kadangi per metus gauname tik 2-3 kūnus, rinktis nelabai galime. Teko ne kartą stažuotis užsienyje, tad žinau, kad pavyzdžiui, olandai kasmet gauna kelis šimtus palaikų tyrimams, tuomet jau iš tiesų galima rinktis. Pavyzdžiui, jie neima kūnų su ryškia patologija, netgi neima su didelėm tatuiruotėm. Mes to negalime leisti. Žinoma, geriau, kad nebūtų pilvo ertmėje išplitusio vėžio, nes tuomet tiesiog sunku bus studentams parodyti vidaus organus. Tačiau tokį kūną galime naudoti raumenų studijavimui. Mes atrankos nevykdome.
– Minėjote, kad per metus gaunate tik 3-4 kūnus?
– Taip, šiais metais rekordas – gavome net keturis kūnus. Tiek daug nepamenu nuo savo darbo pradžios, o dirbti aš pradėjau 2006 metais. Paprastai per metus būdavo vienas du kūnai.
– Kiek kūnų šiuo metu turite universitete? Iš kur juos gavote?
– Šiuo metu turime šešis kūnus: vienas balzamuojamas, trys jau užbalzamuoti, šaldytuvuose laukia studentų ir du jau išpreparuoti iš praėjusių metų, studentai iš jų mokosi.
Pagal įstatymą yra tik du keliai gauti palaikus: pirmas, kai žmogus savo noru juos nutaria paaukoti mokymosi tikslams, antras kelias – jei artimieji nutaria mirusiojo kūną atiduoti universitetui. Tačiau mums pastarojo atvejo dar nepasitaikė. Dažniausiai pats žmogus parašo pareiškimą, jam mirus giminės mus informuoja ir mes pasiimame kūną.
– Apie organų donorystę girdime daug informacijos, tačiau apie galimybę atiduoti palaikus būsimiems medikams mokytis tikrai mažai informacijos.
– Taip ir tam yra kelios priežastys. Visų pirma, organų donorystė kažkuria prasme yra svarbesnė, nes vieno žmogaus organai gali išgelbėti net kelias gyvybes. Kūno donorystė tiesiogiai gyvybės negelbsti, tačiau ji padeda būsimiems medikams mokytis.
– Galbūt žmones stabdo ir psichologiniai barjerai?
– Taip, kartą psichologas aiškino, kad artimiesiems sunku atiduoti brangaus žmogaus kūną. Daugeliui yra įprastos laidojimo tradicijos, tam tikri ritualai, kai kūnas guli atvirame karste, žmonės ateina atsisveikinti. Tradicijų laikymasis suteikia žmonėms psichologinio saugumo. O čia reikėtų atiduoti kūną.
– Lietuviai labai rūpinasi artimųjų kapais, daugeliui svarbu žinoti, kur yra artimojo kūnas, kur yra jo paskutinio poilsio vieta.
– Artimojo kūną atidavę universitetui vėliau jį atgauna. Mes palaikus kremuojame ir atiduodame urną artimiesiems, tada jie gali palaidoti žmogų.
– Kas vyksta, kai gaunate žmogaus palaikus? Kaip juos paruošiate studentams?
– Gautą kūną mes balzamuojame, tai trunka apie pusę metų. Tada jį preparuoja studentai, tai reiškia, kad nuimama oda, poodis, atidengiami raumenys, tada jie yra atskiriami vienas nuo kito, surandamos arterijos, venos, nervai. Atidaroma pilvo, krūtinės ertmė, tyrinėjami vidaus organai. Kartais atidarome kaukolę, žodžiu, tyrinėjame žmogaus anatomiją.
Po to palaikai dar kelis metus naudojami demonstavimui. Paprastai kūnus naudojame iki penkerių metų. Rašydamas pareiškimą dėl savo palaikų atidavimo universitetui, žmogus gali nurodyti, kiek ilgai mes galime juos naudoti. Paprastai tai būna 2-5 metai.
Po to kūnas vežamas į Kėdainių krematoriumą, kremuojamas ir grąžinamas artimiesiems. Jei žmogus pageidauja, urna gali likti ir universitete. Šiuo metu saugome vieną urną.
– Kaip vyksta kūno balzamavimas?
– Yra daug būdų balzamuoti kūną, bet mes tai darome su fomalinu. Pirmiausia formalinas suleidžiamas į arterijas ir kūno ertmes. Suleidžiama maždaug du-trys litrai formalino, paskui jis iš arterijų sunkiasi į audinius ir tuo pačiu visas kūnas būna panardinamas į formalino vonią. Joje palaikai išbūna maždaug pusmetį. Paskui kūnas būna paruoštas studentų mokymui.
– Jūs taip pat baigėte medicinos studijas, tačiau pasirinkote akademinę veiklą.
– Taip, supratau, kad darbas ligoninėje – ne man. Kartais manęs klausia, ar nebaisu dirbti su lavonais. Nebaisu, su gyvais yra baisu. Organai yra ramūs (juokiasi).
