Būtent tose vietose egzistuoja du taškai, vadinami Lagranžo ketvirtuoju ir penktuoju taškais, kuriuose Saulės ir Jupiterio gravitacija sukuria beveik stabilias orbitas. Analogiški taškai egzistuoja kiekvienoje dviejų kūnų poroje, taip pat ir Žemės bei Mėnulio. Nors šios poros Lagranžo taškai nėra labai stabilūs dėl Saulės gravitacijos įtakos, visgi pro juos lekiančios tarpplanetinės dulkės turėtų kauptis į debesis.
Dar 1961 metais lenkų astronomas Kazimierzas Kordylewskis paskelbė aptikęs vieną tokį debesį, bet iki šiol atradimas buvo vertinamas kontroversiškai. Dabar paskelbti nauji stebėjimų duomenys, patvirtinantys, kad Kordylewskio debesis tikrai egzistuoja. Stebėjimai buvo atlikti polarimetru – prietaisu, kuris leidžia išmatuoti atsklindančios spinduliuotės poliarizaciją, arba elektromagnetinio lauko vektorių kryptį.
Tiesioginė Saulės ar žvaigždžių šviesa yra nepoliarizuota, bet atsispindėdama nuo bet kokio objekto, ji tampa šiek tiek poliarizuota, todėl polarimetras leidžia atskirti atspindėtą ir tiesioginę šviesą. Žemės-Mėnulio sistemos penktojo Lagranžo taško kryptimi tikrai aptikta poliarizuota šviesa, kurios savybės atitinka tikėtinas tarpplanetinių dulkių debesies savybes.
Be to, skaitmeniniai modeliai parodė, kad net ir Saulės gravitacijos poveikis neištempia tarpplanetinių dulkių iš L5 taško pakankamai greitai – debesis gali išsilaikyti dešimt metų ir ilgiau. Per tiek laiko jį papildo pakankamai naujų dulkių, kurios kompensuoja išlekiančias, tad Kordylewskio debesis greičiausiai yra nuolat kintanti, bet ilgalaikė struktūra.
Tyrimo rezultatai publikuojami dviejuose straipsniuose MNRAS.