Ką reiškia šis atradimas? Rapolas tikisi, kad tai padės mokslininkams kuriant vaistus nuo nepagydomų plaučių ligų.
Lietuvis kurį laiką dirbo Harvardo medicinos mokykloje, jo kartu su kolegomis parašyti moksliniai straipsniai buvo publikuoti prestižiniuose mokslo žurnaluose.
DELFI pasikalbėjo su R. Žilioniu apie jo atradimus, įspūdžius iš vienos geriausiai pasaulyje vertinamų aukštųjų mokyklų ir ateities planus.
– Kaip Jūs nusprendėte tapti mokslininku? Kas Jus motyvavo, sudomino?
– Dar nežinau, ar nusprendžiau būti mokslininku. Juokauju. Jei rimtai, tai įvyko palaipsniui tiesiog pabandžius studijuoti biochemiją. Baigęs mokyklą, aukštais balais išsilaikęs šešis egzaminus, galėjau stoti į daugelį specialybių. Pasirinkau biochemiją, nes tai atrodė protingas pasirinkimas mano situacijoje: norėjau studijuoti Lietuvoje, o biochemija buvo ir yra gerus atsiliepimus turinti studijų programa Vilniaus universitete ruošianti puikius specialistus. Iki šiol nesigailiu taip pasirinkęs. Nors iš dalies tai – požiūrio klausimas. Manau, ir kitu keliu nuėjęs būčiau stengęsis ne mažiau (dešimt metų studijų baigiau vien dešimtukais) ir džiaugęsis tuo, ką darau.
– Atrodo, kad žmogaus kūnas jau gerai ištyrinėtas, bet prieš kurį laiką buvo pranešta, kad Jūs kartu su kolegomis atradote naują ląstelių tipą – plaučių jonocitus. Gal galite papasakoti, kaip tai įvyko?
– Taip, išties žmogaus kūnas yra gerai ištyrinėtas ir ypač tas natūralus pradinis klausimas: kokios sudedamosios dalys – šiuo atveju kalbu apie ląsteles – jį sudaro. Tai, kad galėjome atrasti naują ląstelės tipą, lėmė technologinis proveržis įvykęs 2015 m. Tais metais prestižiniame „Cell“ žurnale buvo publikuotas metodas ląstelėms tirti, kurį sukūrė du mokslininkai: Allon Klein ir Linas Mažutis. Galiu tik pasidžiaugti, kad jie ir buvo mano doktorantūros vadovai.
– Kas tai per metodas?
– Pabandysiu metafora perteikti, kodėl tas metodas tapo svarbiu proveržiu gyvybės moksluose. Įsivaizduokite, kad užeinate į aklinai tamsią virtuvę ir bandote atsakyti į klausimą, kokie daiktai joje yra. Galite daiktus atpažinti apčiuopdami po vieną, galite po vieną išsinešti į šviesų kambarį, kad pasakytumėte, kokios jie spalvos. Ilgainiui daug sužinosite, bet įsivaizduokite, kiek kartų būtų paprasčiau, jei galėtumėte toje virtuvėje tiesiog įjungti šviesą ir viską iš karto pamatyti. Metodas, apie kurį kalbu ir kuris vadinamas pavienių ląstelių RNR sekoskaita, yra kaip „šviesa“, kurią įjungus galite greitai ir lengvai nustatyti, kokios ląstelės sudaro tiriamą audinį.
Vienas pirmųjų audinių, kuriuos man teko tirti naujuoju metodu stažuojantis Allon Klein laboratorijoje Harvarde, buvo kvėpavimo takai. Jais domėjosi Aron Jaffe laboratorija kompanijoje „Novartis“, su kuriais bendradarbiaudami ir atradome plaučių jonocitus. Grįžtant prie jūsų klausimo, be atradimo taip pat dar kartą įsitikinome, kad kitus ląstelių tipus kvėpavimo takuose mokslininkai klasikiniais metodais jau buvo labai gerai nustatę.
Nors atradimas buvo padarytas Harvarde, naujoji priemonė tokiems atradimams padaryti prieinama ir Lietuvoje, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre. Tiek Lino Mažučio laboratorijoje, tiek ir jo komandos įkurtame startuolyje „Droplet Genomics“. Prieš porą metų Mažučio laboratorijoje buvome vieni iš vos kelių vietų pasaulyje, kur buvo prieinama tokia technologija.
– Kuo šis atradimas gali būti naudingas?
– Plaučių jonocitų atradimas pasitarnaus mokslininkams, tiriantiems kvėpavimo takus. Sunku įsivaizduoti, kad jei tiri kokią nors sistemą, informacija apie tos sistemos sudedamąsias dalis nebūtų naudinga. Tikėtina, kad šios ląstelės buvo ypač įdomios žmonėms, dirbantiems su cistine fibroze. Tai mirtina genetinė liga, kuri pasireiškia dėl sutrikusios vieno ląstelės paviršiaus baltymo – vadinamo CFTR – veiklos. Kvėpavimo takuose šis baltymas reguliuoja gleivių tirštumą. Sutrikus jo veiklai gleivės būna tirštos, sunku atsikosėti, prasideda bakterinės infekcijos ir kitos komplikacijos.
Mokslininkai jau kelis dešimtmečius žinojo, kad cistinę fibrozę lemia sutrikusi CFTR veikla ir jau buvo daug išsiaiškinę apie šį baltymą. Mūsų indėlis tas, kad atsakėme į klausimą, kokiose tiksliai kvėpavimo takų ląstelėse CFTR yra daugiausiai.
– Kokie Jūsų įspūdžiai iš prestižine laikomos Harvardo medicinos mokyklos?
– Puikūs ir pranokę visus lūkesčius. Viena vertus nuvažiavęs į Harvardą džiaugiausi, kad nesijaučiu turintis prastesnius pagrindus nei aplinkiniai. Priešingai, mano darbo molekulinės biologijos laboratorijoje įgūdžiai buvo aukštai įvertinti ir iškart pasijutau prisidedantis prie laboratorijos tobulėjimo. Studijos Vilniaus universitete ir praktinė patirtis „Fermente“ (vėliau tapusiame „Thermo Fisher Scientific Baltics“) paruošė mane darbui laboratorijoje ne tik Lietuvoje, bet ir geriausiose pasaulio mokslo institucijose.
Kita vertus, būnant tarp tikrai išskirtinių ir ambicingų žmonių apima toks sveikas savo vietos supratimas. Atrandi kryptis, kurias nori tobulinti, pasisemi įkvėpimo iš aplinkinių. Buvau labai tarpdisciplininėje aplinkoje ir galėjau savo kailiu patirti, kokie įdomūs ir vaisingi gali būti bendradarbiavimai tarp skirtingų sričių žinovų.
– Kaip atrodo Jūsų darbo diena?
– Papasakosiu, kaip ji atrodė per paskutinius stažuotės Harvarde metus. Kartais juokaudavau, kad man kiekviena diena kaip šeštadienis. Nes šeštadienį ryte numini į laboratoriją ir vakare namo grįžti tik miegoti. Sakydamas namo turiu galvoje kokių 9 kv. m. kambarį name, kuriame gyveni su dar 12 kitų gyventojų. Visas gyvenimas vyko laboratorijoje.
Žinoma, yra daug tiesios, kad mano darbas kartu ir mano hobis. Bet netrūko dienų, kada darbo nebūčiau niekaip hobiu pavadinęs. Be darbo laboratorijoje su bendradarbiais bėgiojom pusmaratonius ir kartais užsikurdavome grilį. Taip pat organizuodavome pokštus vadovui, pavyzdžiui, prileisdami baseiną jo kabinete. Tie pokštai buvo mūsų padėkos forma už puikų vadovavimą.
– Pasirodo, mokslininkai mėgsta ir papokštauti. Papasakokite, ką esate iškrėtę.
– Kartą mano vadovas Allonas su susižavėjimu papasakojo apie pokštus, kuriuos pats krėsdavo savo vadovui. Tokį susižavėjimą interpretavau kaip žalią šviesą patį Alloną kartais paversti kokio nors pokšto taikiniu. Pavyzdžiui, kartą, kai jis grįžo iš atostogų, savo kabinete rado pripučiamą baseiną pilną vandens. Juokavome, kad kol jis atostogavo, mes užuot dirbę iš jo ofiso padarėme poilsio zoną. Primėtėme rankšluoščių, sumerkėme kojas į baseiną ir valgydami pietus laukėme, kol užklups. Jam patiko.
Kitą kartą pripildėme vadovo kabinetą balionais. Po to jis juokavo, kad per mažai mums duoda darbo. Smagiausia dalis buvo ta, kad jau po kelių valandų jis balionus visiškai ignoravo ir visiškai rimtai rengė susitikimus balionų jūroje.
– Kokie Jūsų ateities planai? Ar savo ateitį siejate su Lietuva?
– Taip, sieju. Norėčiau čia gyventi.
– Kiek žinau, mokslininkams Lietuvoje gyventi sunku dėl mažų atlyginimų. Ne kartą girdėjome istorijų apie profesorius vakarais dirbačius taksistais, kad išgyventų. Kokia Jūsų nuomonė apie mokslininkų padėtį Lietuvoje?
– Manau, kad tos istorijos labai iškalbingos ir ką čia bepridurti. Laukia iššūkis išsiaiškinti, ką ir kur konkrečiai reiktų daryti, kad būtų geriau.
