Mikrogravitacija ir Saulės vėjas yra labai pavojingi reiškiniai, sukeliantys aibę neigiamų pokyčių organizmuose. Skaičiuojama, kad jei žmonės keliautų į Marsą su šiandieninėmis technologijomis, tai kelionės metu gautų radiacijos kiekį, pusantro karto viršijantį metinę leistiną dozę NASA astronautams. Padengti erdvėlaivį storais skydais, kurie sulaikytų Saulės vėją ir energingus fotonus, sudėtinga – jis labai daug svertų, o kiekvienas kilogramas prideda labai daug prie misijos kainos.
Marso paviršiuje situacija šiek tiek paprastesnė – galima būtų stotį apkasti 1-2 metrų Marso grunto sluoksniu. Bet gyvenimas po žeme yra labai kenksmingas psichologiškai, tad sprendimas irgi nežavi. Dabar pasiūlytas kitoks Marso misijos planas, galimai išsprendžiantis šias problemas.
Misiją sudarytų maždaug 300 metrų skersmens sferinė ar cilindrinė struktūra, besisukanti aplink savo ašį, prie kurios būtų tvirtinami maždaug 20 metrų skersmens gyvenamieji moduliai. Besisukdamas karkasas sukurtų dalinę gravitaciją moduliuose, taigi kelionės metu nesiatrofuotų astronautų kaulai ir raumenys, mažiau gestų regėjimas. Nuskridus iki Marso, moduliai galėtų skristi į planetos paviršių ir ten formuoti paviršinę tyrimų stotį.
Pagrindinė projekto naujovė, lyginant su kitomis idėjomis – vielinės struktūros, gaubiančios ir skrendančią aglomeraciją, ir nusileidusių modulių miestelį. Per šias struktūras paleidus elektros srovę, jos generuotų magnetinį lauką, kuris sulaikytų didžiąją dalį pavojingos spinduliuotės. Idėjos autorių teigimu, Marso paviršiuje tikrai įmanoma sukurti 0,8 teslos stiprio magnetinį lauką, kuris sumažintų pavojingos spinduliuotės dozę, tenkančią stoties gyventojui, iki tokio pat lygio, kokį gauna vidutinis Žemės gyventojas. Kol kas tai – tik idėja, tačiau vielinio „šiltnamio“ modelį jos kūrėjai jau pastatė ir parodė, kad tai iš principo veikia. Ar šie planai kada taps realybe, parodys tik laikas.
Tyrimo rezultatai publikuojami „Aerospace Research Central“.