Tačiau gravitacija tampa reikšminga tik dešimčių ar net šimtų kilometrų skersmens planetų pirmuonims, o dulkės tarpusavyje gerai kimba tik kol yra mažesnės už milimetrą. Didesnės dulkės, susidūrusios tipiniais greičiais, kuriais jos juda protoplanetiniame diske, ne susijungia, o subyra.
Dabar pasiūlytas šios problemos, vadinamos „metrine riba“, sprendimas. Jis remiasi dujų sąveika su pavienėmis dulkių dalelėmis. Dujos, judėdamos dulkių atžvilgiu, formuoja sūkurius, panašiai kaip vandens srovė, tekanti pro akmenį. Sūkuriai, sukelti daugelio dulkių dalelių, sąveikauja tarpusavyje ir formuoja bangas, kurios padeda dulkėms susitelkti į juostas bei gumulus. Juose dulkės juda labai mažais tarpusavio greičiais ir gali sėkmingai jungtis bei augti.
Anksčiau modeliuose dulkės nagrinėtos suvidurkintai, nekreipiant dėmesio į pavienes daleles, todėl šis efektas nepastebėtas. O jis yra stiprus ir reikšmingas: idealiu atveju augančio dulkių telkinio masė per vieną orbitos diske apsukimą gali padidėti trigubai. Šis procesas vyksta ne tik protoplanetiniuose diskuose – jį galima pritaikyti ir kitoms sistemoms, nuo žvaigždžių vėjų iki dulkių sklidimo atmosferoje po ugnikalnio išsiveržimo.
Tyrimo rezultatai arXiv.