Ir vis tik, miško valymo darbai nesiliauja, o juos vykdant kartais pašalinami ir šie „karštieji bioįvairovės taškai“. Tai tarsi prieštarauja intuityviam sprendimui – jei jie tikrai svarbūs, gal vykdant privačių ir valstybinių miškų tvarkymo darbus, reiktų jų neliesti, nepriklausomai nuo to, kokios kategorijos miške jie yra? O gal jie gali papasakoti daugiau nei iki šiol manyta?
Rūšių netektis kelia grėsmę ekosistemų būklei. Pažeidus ekosistemą, gali sutrikti jos teikiamų paslaugų spektras bei kokybė, o tai turi tiesioginę įtaką mūsų gyvenimo kokybei. Juk šios paslaugos – ne vien grybai, uogos ar galimybė pasivaikščioti gamtoje. Tai švarus vanduo, dirvožemis, oro, kuriuo kvėpuojame kokybė. Ekosistemas veikia tiek globalūs (pvz.: klimatas), tiek lokalūs (pvz.: rūšių konkurencija) veiksniai.
Žinoma, dėl rūšių skirtumų, atskirų veiksnių poveikį rūšims bei visai ekosistemai yra sudėtinga numatyti. Tai galima padaryti tik tuomet, kai rūšys yra itin panašios, kaip kad medyje gyvenantys vabzdžiai. Jų buveinė yra itin siaura, ir paplitimas gana ribotas, tad erdvės veiksnį galima lengviau reguliuoti. Panaikinus šį kintamąjį, galima lengviau įvertinti kitų veiksnių poveikį. Pavyzdžiui, yra žinoma, jog buveinių netekimas ne tik iškart išnaikina kai kurias rūšis, tačiau sukelia ir taip vadinamąjį pavėluotą rūšių išnykimą. Jis kyla tuomet, kai didesnės aplinkos pakitimas (pvz.: aplinkinio miško kirtimas) turi įtakos mažesnei teritorijai (pvz.: mažam saugomos teritorijos gabalėliui), kuri nebuvo tiesiogiai paveikta. Galiausiai dėl pasikeitusios makro aplinkos, rūšys ima nykti ir tame tiesiogiai nepaveiktame plote.
Būtent čia gali pasitarnauti retai bepasitaikantys, tačiau bioįvairove persotinti seni medžiai. Mokslininkai iš Gamtos Mokslų Universiteto Norvegijoje bei Norvegijos Gamtos Tyrimų Instituto tyrė ar yra ryšys tarp šio tipo medžiuose įsikūrusių vabalų įvairovės bei miško kirtimų istorijos.
Senstantis ąžuolas suteikia vis daugiau ir įvairesnių gyvenamųjų sąlygų medžiuose gyvenantiems vabalams ar jų lervoms (pvz., sausos šakos, medyje atsiradę ertmės, kuriose veisiasi medienos pelėsis). Be to, atskirų medžių mikrobuveinės gali skirtis: kai kurie medžiai gali turėti suirusių paukščių lizdų ar išmatų, mirusių vabzdžių egzoskeletų, kurie keičia šias mažąsias buveines. Paprastai tik sulaukęs 200 metų ąžuolas tampa svarbesnis bioįvairovei, kadangi tokio amžiaus medyje pradeda formuotis minėtos ertmės. Dėl to ąžuolai tinkami naudoti, siekiant įvertinti ar istorinis kraštovaizdžio kitimas turi įtakos šiam mažam, tačiau itin svarbiam bioįvairovės židiniui.
Norvegijoje ąžuolas pradėjo sparčiai nykti XVI amžiuje, kuomet prasidėjo gausūs kirtimai ir per mažiau nei du šimtus metų pakrantėje jau buvo beveik nelikę tinkamų ąžuolų kirtimams. Atliktas tyrimas parodė, jog medienoje gyvenančių vabalų įvairovė buvo didesnė medžiuose, kurie augo toliau nuo pakrantės. Tai yra vietovėse, kuriose ąžuolo kirtimų mąstai buvo mažesni. Mokslininkai pažymi, jog Suomijoje dėl po Antro Pasaulinio karo pradėto vykdyti intensyvaus miško naudojimo jau išnyko daugiau nei šimtas rūšių ir, dėl pavėluoto išnykimo efekto, skaičiuojama, jog ateityje jų išnyks dar daugiau.
Medžiui pasenti ir tapti tinkama buveine mažiesiems sutvėrimams prireikia daug laiko. Deja, tačiau dideli seni medžiai nyksta sparčiau nei sensta ir ši tendencija stebima visame pasaulyje. Kartu su šiais seneliais, dingsta ir visa gausybė juose vienu ar kitu savo vystymosi periodu gyvenantys vabalai bei vabzdžiai, o tai, savo ruožtu, turi neigiamą įtaką ir makro faunai ir visai ekosistemai, nuo kurios priklausome ir mes.
Parengta pagal straipsnį „Ecology and Evolution“ žurnale.