Neseniai buvo atrasti slapti dokumentai, kuriuose matyti, kad energetikos pramonė jau seniai ir išsamiai žinojo apie savo produktų sąsajas su visuotiniu klimato atšilimu.

1980-aisiais naftos kompanijos „Exxon“ ir „Shell“ atliko vidinius iškastinio kuro išmetamų anglies dioksido vertinimus ir prognozavo šių išmetamųjų teršalų pasekmes visam pasauliui.

Pavyzdžiui, „Exxon“ 1982-aisiais prognozavo, kad maždaug 2060-aisiais metais CO2 pasieks 560 ppm lygį. Tai reiškia, kad „Exxon“ jau tada žinojo, kad, lyginant su prieš industriniu laikotarpiu, ppm rodiklis padidės dvigubai, vidutinė planetos temperatūra pakils maždaug 2 laipsniais pagal Celsijų (lyginant su dabartiniu rodikliu) ir dar labiau temperatūra pakils, jei lyginsime su prieš industriniu laikotarpiu.

Vėliau, 1988-aisiais metais, „Shell“ atliko vidinį tyrimą ir ataskaita parodė labai panašius rezultatus. Jie nustatė, kad CO2 lygis atmosferoje gali padvigubėti dar greičiau – iki 2030-ųjų metų. Vidinėse struktūrose šios įmonės neginčijo savo produktų sąsajų su visuotiniu atšilimu ir ekologinėmis nelaimėmis. Priešingai, jų tyrimai tik patvirtino šiuos ryšius.

„Shell“ savo vertinimuose numatė, kad jūrų lygis pakils vienu metru ir pažymėjo, kad visuotinis atšilimas gali ištirpdyti vakarų Antarktidos ledo sluoksnį ir dėl to pasaulyje jūrų lygis pakiltų nuo penkių iki šešių metrų. To pakaktų, kad didelę dalį pasaulio šalių ir miestų, kurie gyvena arti vandens, tiesiog paskandintų.

„Shell“ analitikai taip pat perspėjo dėl „konkrečių ekosistemų išnykimo ar buveinių sunaikinimo“ ir numatė „destruktyvių potvynių ir žemiau jūros lygio esančių žemės plotų užtvindymų“ augimą. Jie teigė, kad „reikės naujų gėlo vandens šaltinių“, kad būtų kompensuoti kritulių pokyčiai. Pasauliniai temperatūros pokyčiai taip pat „drastiškai pakeis žmonių gyvenimą ir darbą“. „Shell“ priėjo išvados, kad „šie pokyčiai gali būti patys didžiausi, kokie tik yra nutikę istorijoje“.

Savo ruožtu „Exxon“ perspėjo apie „galimus katastrofiškus įvykius, į kuriuos būtina atsižvelgti“. Kaip ir „Shell“ analitikai, „Exxon“ mokslininkai numatė niokojantį jūrų lygio kilimą ir perspėjo, kad Amerikos vidurio vakarai ir kitos pasaulio dalys gali tapti dykumomis. Bendrovė sugebėjo pažvelgti į šviesiąją šio reikalo pusę ir teigė, kad „ši problema žmonėms nėra tokia reikšminga kaip branduolinis holokaustas ar pasaulinio masto badas“.

Skaitant šiuos dokumentus per nugarą nubėga šiurpuliukai. Naftos milžinės atsisakė įspėti visuomenę apie būsimą žalą, kurią numatė mokslininkai. „Shell“ ataskaita, kuri buvo pažymėta konfidencialumo žyme, pirmą kartą atsidūrė Olandijos naujienų agentūroje dar šių metų pradžioje. „Exxon“ tyrimas taip pat nebuvo skirtas viešam platinimui ir jis buvo nutekintas 2015-aisiais.

Taip pat įmonės niekada neprisiėmė atsakomybės už savo produktus ir jų daromą poveikį. „Shell“ savo ataskaitoje teigė, kad pagrindinė našta kovojant su klimato kaita tenka ne energetikos pramonei, o vyriausybėms ir vartotojams. Šis argumentas turėtų prasmės, jei naftos šaltinių valdytojai, įskaitant „Exxon“ ir „Shell“ atstovus, vėliau nebūtų melavę apie klimato kaitą ir aktyviai siekę užkirsti kelią vyriausybėms įgyvendinti švarios energetikos politiką.

Nors 1980-aisiais klimato atšilimo duomenys ir detalės daugeliui žmonių buvo kažkas tolimo ir mažai suprantamo, tačiau jau egzistavo naftos bendrovės, kurios žinojo, kad aktyviai prisideda prie klimato kaitos. Nepaisant tuometinio mokslinio neapibrėžtumo, esmė atrodė taip: naftos įmonės pripažino, kad jų produktai į atmosferą išmeta CO2; suprato, kad tai veda link globalinio šiltėjimo ir net apskaičiavo galimas to pasekmes. Ir tada jie nusprendė priimti šias rizikas mūsų vardu, mūsų sąskaita ir kas svarbiausia – be mūsų žinios.

Naftos pramonės slaptos klimato kaitos prognozės tampa realybe ir tai vyksta neatsitiktinai. Iškastinio kuro gamintojai sąmoningai mus veda link, nebijokim pasakyti to garsiai, siaubingos ateities. Jie ir toliau aktyviai skatina savo produktus, meluoja apie būsimas pasekmes ir agresyviai gina savo energetikos rinkos dalį.

Kai Žemė šyla, mūsų planetos statiniai – ledo sluoksniai, miškai, atmosferos ir vandenynų srovės – keičiasi ir tam nėra jokio remonto. Kas turi teisę numatyti tokio dydžio žalą ir tada nuspręsti įgyvendinti šią pranašystę? Nors karo planuotojai ir iškastinio kuro įmonės turėjo užtektinai arogancijos, kad nuspręstų, koks naikinimo lygis yra priimtinas žmonijai, bet tik didžiosioms naftos kompanijoms užteko beatodairiškumo atidaryti šias duris. Ir akivaizdu, kad jie sau leido gerokai per daug.

„Shell“ ataskaitą galite rasti čia.

„Exxon“ ataskaitą rasite čia.