Alkoholizmu sergantis žmogus yra ne tik priklausomas nuo alkoholio, bet dėl lygiagrečiai atsirandančių sutrikimų – depresijos ar šizofrenijos – neretai įvykdo savižudybę.
Nepaisant nuolatinių bandymų atrasti farmakologinį gydymą pacientams, kenčiantiems nuo alkoholizmo, efektyvių vaistų iš esmės vis dar neišrasta. Tam VU GMC profesorė paskyrė savo mokslinę karjerą.
Priklausomybės formavimasis
Mokslininkė pasakoja, kad alkoholio priklausomybė mažai skiriasi nuo apskritai priklausomybės nuo bet kokių narkotikų. Smegenyse įvyksta tam tikrų pokyčių, kurie daro įtaką žmogaus elgsenai. Pagrindinis priklausomybės bruožas yra elgesio kontrolės praradimas: žmogaus elgesys tampa nebelankstus, o socialinės pareigos ir užduotys, bendravimas – nebesvarbūs. Nors individas suvokia, kad vartodamas alkoholį ar kitus narkotikus kenkia sau, tačiau vis tiek negali jų atsisakyti.
Eksperimentiškai tai galima patvirtinti, tarkime, su žiurkėmis. Prof. V. Vengelienė paaiškina: „Jeigu nori įrodyti, kad žiurkė priklausoma nuo narkotinės medžiagos, tiesiog pamatuoji jos elgesio lankstumą: ar ji gali prisiderinti prie aplinkos pokyčio ar nebe? Jeigu gyvūnas nori suvartoti kokio nors narkotiko, jį nubaudi sukeldamas skausmą. Žiurkė turi paspausti pedaliuką, kad gautų narkotiko injekciją, bet tuo pačiu metu ji gauna elektrošoką. Žiurkė ignoruoja elektrošoką, nes jai narkotiko norisi labiau, tad iškenčia skausmą. Tai įrodo, kad gyvūnas prarado elgesio lankstumą. Narkotikas jam yra tiek patrauklus, kad sukeliamas skausmas tampa nebesvarbus.“
Kas vyksta smegenyse, kai narkotikas užvaldo visą mūsų elgesį ir dėmesį? VU GMC profesorės teigimu, mūsų smegenyse yra sistemos, atsakingos už labai svarbaus aplinkos įvykio, esminio mūsų išgyvenimui, suvokimą, taip pat malonumo centrai. Šie centrai, atsakingi už malonumo, pavojaus ar kito svarbaus išgyvenimui įvykio suvokimą, persidengia. Tarkime, pamatome obelį su labai skaniais obuoliais arba išvystame staiga iš už kampo iššokusią mašiną, kurios nesitikėjome. Abu įvykiai svarbūs išgyvenimui, sužadina tuos pačius smegenų centrus. Pagrindinis neuromediatorius, atsakingas už šių centrų sužadinimą, yra dopaminas.
„Narkotikai išskiria lygiai tą patį dopaminą lygiai tuose pačiuose centruose, kurie sureaguoja į gyvybiškai svarbų aplinkos įvykį. Smegenyse viskas paremta asociacijų atsiradimu, naujų neuroninių tinklų susidarymu, senųjų išnykimu. Taip mūsų smegenys „mokosi“. Narkotikas, sužadindamas išgyvenimui svarbius centrus, apgauna smegenis: joms atrodo, kad tai yra kažkoks išgyvenimui svarbus įvykis, atsiradęs mūsų aplinkoje.
Su malonumu yra šiek tiek kebliau, nes nuolat vartojant tą patį narkotiką po kurio laiko išsivysto tolerancija. Kartais narkotikas net ir nesukelia jokio malonumo kaip, pavyzdžiui, rūkymas. Dažnai vartojant alkoholį ar kitą narkotinę medžiagą smegenys „mokosi“, keičiasi, susiformuoja ritualistinis elgesys. Narkotikų sukeltas malonumo pojūtis nebevaidina didelio vaidmens. Smegenų veikla pakinta, ir elgesys tampa panašus į obsesinį kompulsyvų sutrikimą, kai žmogui sunku sustabdyti tam tikrus veiksmus, tarkime, nuolatinį rankų plovimą arba tikrinimą, ar durys tikrai užrakintos“, – dėsto prof. V. Vengelienė.
Alkoholio poveikis žmogui
Ankstyvas alkoholio vartojimas daro labai didelę įtaką, nes paauglystėje formuojasi priekinės smegenys. Jos atsakingos už sprendimus, atpildo ir bausmės įvertinimus, tolesnius siekius, elgesio planavimą, grįžtamąjį ryšį. Priekinė smegenų žievė baigia susiformuoti apie 18-uosius gyvenimo metus. Todėl, anot VU GMC profesorės, jeigu paauglys pradeda vartoti alkoholį ar kitus narkotikus, brandžios, susitvarkymo su problemomis strategijos vystymasis sutrinka, ji tiesiog neatsiranda, tad jaunuolis, net ir suaugęs, nebemoka susidoroti su brandaus žmogaus problemomis.
„Alkoholis slopina smegenų darbą, bet smegenys yra labai plastiškos ir bando kompensuoti tą slopinimą didindamos aktyvumą. Kai smegenys nebegauna alkoholio (abstinencijos pradžioje), lieka per daug aktyvios. Per didelis smegenų sužadinimas yra toksiškas, dėl to žūva nervinės ląstelės“, – alkoholio poveikį smegenims komentuoja pašnekovė.
„Tarkime, melatoninas pradedamas sintetinti dešimtą, pasiekia piką šiek tiek po vidurnakčio ir jo koncentracija išsilaiko maksimali maždaug keturias penkias valandas. Ryto link melatonino koncentracija pradeda mažėti. Alkoholikams pikas pasiekiamas daug vėliau ir maksimali koncentracija išsilaiko tik apie porą valandų. Alkoholį geriančiose žiurkėse matuojami labai panašūs melatonino sintezės pokyčiai. Esame išbandę, kaip melatoninas keičia alkoholio vartojimą žiurkėse. Joms prieš tamsą suleidome šio hormono. Žiurkės suvartojo gerokai mažiau alkoholio. Žinodami, kaip veikia žmogaus organizmas ir smegenys, esame sugalvoję daug įdomių farmakologinio gydymo strategijų, leidžiančių prislopinti alkoholizmo ir kitų priklausomybių požymius“, – pasakoja mokslininkė.
Aukštyn kojom verčiantis atradimas
Pasiteiravus, ar alkoholizmas gali būti išgydomas, prof. V. Vengelienė patikina, kad psichinės ligos iš esmės nepagydomos. Vaistai ar psichoterapija gali tik padėti žmogui susitvarkyti su problema. Nustoti gerti nereiškia atsikratyti priklausomybės. Nors išrasta vaistų nuo alkoholizmo, bet jie nėra labai efektyvūs ir padeda tik nedaugeliui, o vaistų nuo kitų narkotikų nėra, nebent gali būti taikomos pakeitimo terapijos. Tačiau norint jas pritaikyti reikia labai gerai pažinti smegenų neurochemiją. Pavyzdžiui, prieš šimtą metų priklausomybę nuo morfino imta gydyti heroinu. Tai yra lygiai tas pats morfinas, nes heroinas, patekęs į organizmą, virsta morfinu.
VU GMC mokslininkė patikina, kad abstinencijai pailginti naudojami bent keli vaistai. Prieš daug metų atrastas efektyvus vaistas „Antabuse“ (kitaip „Disulfiram“), tačiau jis Vokietijoje nebevartojamas. „Antabuse“ sustabdo alkoholio metabolito, nuodingojo acetaldehido, virtimą acto rūgštimi, dėl ko žmogus, pavartojęs alkoholio, apsinuodija. Yra ir kitų vaistų, vienas jų – „Acamprosate“ (kitaip „Campral“). Ilgą laiką nežinota, kaip jis veikia, bet prof. V. Vengelienės laboratorijoje išsiaiškinta, kad jo sudėtyje yra kalcio, kuris, pasirodo, gali būti veiksmingas.
2013 m. pašnekovė su kolegomis paskelbė atradimą, kad vaistus nuo alkoholizmo galėtų pakeisti kalcio turintys maisto produktai, nes būtent šis mikroelementas atsakingas už sumažėjusį alkoholio vartojimą.
Mokslininkai gydė „Campral“ priklausomas nuo alkoholio žiurkes, dėl to sumažėjo jų suvartotas alkoholio kiekis. Tačiau pakeitus „Campral“ sudėtyje esantį kalcį į kitą mikroelementą natrį, šis vaistas įtakos alkoholio vartojimui nebedarė. Davus žiurkėms kalcio be likusios vaisto dalies, išgertas alkoholio kiekis ir vėl sumažėjo. Ištyrus alkoholikų, gydytų „Campral“, kraują, pasirodė, kad pacientai su aukštesne kalcio koncentracija ilgiau išsilaiko negerdami. Taigi mokslininkai padarė išvadą, kad kalcis yra atsakingas už sumažėjusį alkoholio vartojimą, o ne „Campral“ esanti aktyvioji medžiaga N-acetyl homotaurinas.
„Šį mūsų tyrimą dar reikia patvirtinti, tą turi padaryti kelios garsios alkoholizmo tyrimų laboratorijos, nes vieno tyrimo neužtenka. Žinau, kad tyrimai atliekami, kai kas jau patvirtinta. Apskritai esame atradę nemažai vaistų alkoholizmui gydyti, bet jie neveikia žmonių. Dažniausiai dėl to, kad dozę reikia labai stipriai sumažinti, nes žmonėms, skirtingai nei žiurkėms, pasireiškia visas spektras papildomų pašalinių poveikių“, – sako pašnekovė.
Ji priduria, kad apskritai dėl alkoholizmo ir priklausomybių kyla daug sveikatos sutrikimų. Dėl nuolatinio alkoholio vartojimo atsiranda maždaug apie 200 ligų, o labiausiai nuo alkoholizmo kenčia Rytų ir Vidurio Europos gyventojai.
Profesorė Valentina Vengelienė VU baigė biochemijos bakalauro ir neurobiologijos (pirmoji laida) magistrantūros studijas. Daktaro laipsnį įgijo viename iš trijų geriausių Vokietijos universitetų – Heidelbergo universitete. Nuo 2000 m. dirba Centriniame psichinės sveikatos institute (Manheimas, Vokietija). Nuo 2009 m. VU studentams skaito neurochemijos kursą. Aktyviai bendradarbiauja su VU GMC profesoriaus Osvaldo Rukšėno vadovaujama Neurobiologijos ir biofizikos katedra.