Kopgalį tyrinėjantys archeologai atkasė įspūdingų radinių

Šalia Lietuvos jūrų muziejaus atliekami archeologiniai tyrimai paneigė teoriją, kad Kuršių nerijos gale esantis Kopgalis yra geologiškai jauniausia Lietuvos teritorija, atsiradusi tik XVII-XVIII a.

„Akmens amžiaus radiniai – įrodymas, kad žmonės čia gyveno daug seniau“, – teigia tyrimams vadovaujantis dr. Klaidas Perminas.

Lietuvos jūrų muziejaus Etnografinės pajūrio žvejo sodybos teritorijoje, buvusio Kopgalio kaimo vietoje, nuo 2012 metų atliekami archeologiniai tyrimai. Pasak muziejaus direktorės Olgos Žalienės, muziejus planuoja plėtrą ir nori atkurti šį kaimą.

„Muziejui trūksta patalpų renginiams organizuoti, didiesiems eksponatams pristatyti, atkurtos kaimo sodybos tarnautų ir rekreacijai – jose būtų įrengti apartamentai Delfinų terapijos centro lankytojams“, – vardijo Viešųjų ryšių ir rinkodaros skyriaus vedėja Nina Puteikienė.

Archeologai jau ištyrė 162 kv. m plotą ir lokalizavo aštuonių Kopgalio sodybų vietas, atkasė įspūdingus raudonų plytų pastato pamatus. Dauguma radinių yra iš XIX-XX a. pirmosios pusės. Tai – keramika, daiktai, susiję su žvejyba, su darbo įrankiais, su karyba, prabangos daiktai.

„Pastarieji puikiai iliustruoja svarbius socialinius kaimo pokyčius – XIX a. ir XX a. sankirtoje Kopgalio kaimas iš žvejų ir uosto darbininkų kaimelio virto populiaria kurortine gyvenviete, kurioje buvo pastatytas viešbutis“, – priminė K. Permina.

„Nustebome, kad ne sodybose gyvenę žmonės nebuvo skurdžiai, kaip dažnai apibūdinami žvejai. XVIII-XIX a. sandūros kultūriniame sluoksnyje archeologai rado buitinės keramikos, vyno butelių, molinių pypkių duženų, net valgomosios austrės kriauklę“, – stebėjosi N. Puteikienė.

Didžiausia tyrimų sensacija laikomi neolito laikotarpiu (III tūkst. p. m. e.-II-ojo tūkst. p. m. e.) datuojami titnaginiai dirbiniai – gremžtukas, rėžtukas, grandukas, skaldytiniai, retušuotos (užaštrintos labai smulkiais ašmenimis) nuoskalos bei šiais metais atrastas akmeninis kirvukas. Jį identifikuoti klaipėdiečiams archeologams padėjo neolito laikotarpio žinovas archeologas Algirdas Girininkas.

Pasak K. Permino, seniausių radinių būklė ir radimo vietos nerodo, kad jie būtų išplauti marių ar jūros.

Kopgalio kaimas atsirado XIX a. pirmojoje pusėje – 1820 m. čia jau buvo penkios sodybos. Nuo 1840 m. Kopgalis rašytiniuose šaltiniuose pradedamas minėti kaip kaimas. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse kaime buvo apie 25 pastatai (gyvenamieji ir ūkiniai). Po karo Kopgalio kaimo teritorijoje buvo dislokuotas karinis dalinys, ši vieta tapo civiliams uždara griežto režimo pasienio zona, o pastatai buvo nugriauti. 1978 m. Smiltynė ir Kopgalis pavadinti vienu – Smiltynės – vardu. Viskas, kas iš Kopgalio kaimo pasiekė mūsų dienas – kapinaitės, takų tinklas, pastatų pamatai po žeme, išvešėjusios alyvos ir stambūs medžiai, kadaise puošę kaimo sodybas bei atlikę praktinę funkciją – „tarnavę“ kaip sklypų riboženkliai.