Nepaisant Jungtinių Tautų vadovaujamų pastangų pažaboti miškų nykimą, nuo 2000 metų beveik 10 proc. natūralių miškų tapo fragmentuoti, degradavo arba buvo tiesiog iškirsti, rodo iš palydovų padarytų nuotraukų analizės rezultatai.

Per pirmuosius 17 šio šimtmečio metų kasdien būdavo prarandama vidutiniškai 200 kv. kilometrų tokių miškų.

„Nepalytėtų miškų degradacija yra pasaulinė tragedija, nes sistemingai naikiname gyvybiškai svarbius klimato stabilumo pamatus“, – sakė Pasaulio išteklių instituto vyriausioji nusipelniusi mokslo darbuotoja Frances Seymour, prisidėjusi prie šio tyrimo.

Miškai – vienintelė mūsų turima saugi, natūrali, išbandyta ir prieinama infrastruktūra angliai akumuliuoti ir saugoti“, – pridūrė ji.

Paskutinieji išlikę nepalytėti miškai taip pat atlieka nepaprastai svarbų vaidmenį palaikant biologinę įvairovę, stabilizuojant orus, taip pat padeda palaikyti gerą oro ir vandens kokybę.

Pasaulyje nuo miškų tiesiogiai priklauso apie 500 mln. žmonių gyvenimas.

Vadinamieji nepalytėti miško gamtovaizdžiai, dažnai taip pat apimantys šlapynes ir natūralias pievas, yra apibrėžiami kaip mažiausiai 500 kv. km ploto miškingos teritorijos, kuriose iš palydovų neįžvelgiama didelio masto ūkinės veiklos požymių.

Tai reiškia, kad juose nėra didelių kelių, žemės ūkio naudmenų, kasyklų, kanalų arba kitokios infrastruktūros.

„Akivaizdžiai neramina“

2017 metų sausį pasaulyje apie 11,6 mln. kv. ploto miškų vis dar atitiko šiuos kriterijus.

„Daug šalių gali per ateinančius 15–20 metų prarasti visas savo laukinių miškų teritorijas“, – sakė šios studijos vyriausiasis mokslininkas Peteris Potapovas, Merilando universiteto profesorius adjunktas.

Jeigu dabartinės tendencijos išliks, menkai palytėtų miškų plotai Paragvajuje, Laose ir Pusiaujo Gvinėjoje išnyks iki 2030 metų, o Centrinės Afrikos Respublikoje, Nikaragvoje, Mianmare, Kambodžoje ir Angoloje – iki 2040 metų.

„Kada nors ateityje gali nutikti, kad jokios teritorijos pasaulyje nebegalės būti laikomos „nepalytėtomis“, – sakė Laukinių gyvūnų apsaugos draugijos (WCS) Miškų apsaugos ir klimato kaitos mažinimo skyriaus direktorius Tomas Evansas.

„Tai akivaizdžiai neramina“, – pabrėžė jis.

Atogrąžų šalyse pagrindinė pirmykščių miškų nykimo priežastis – kirtimai ir žemės ūkio naudmenų plėtra. Kanadoje ir JAV pagrindinė miškų rykštė yra gaisrai, o Rusijoje ir Australijoje šias buveines labiausiai naikina ugnis, kasyba ir energijos išteklių gavyba.

Palyginus su padėtimi 2000–2013 metais, Rusijoje per metus išnykstančių tokių miškų plotas 2014–2016 metais padidėjo vidutiniškai 90 procentų.

Indonezijoje šis padidėjimas siekia 62 proc., o Brazilijoje – 16 procentų.

Naujieji rezultatai pagrįsti viso pasaulio miškų palydovinių nuotraukų analize. Pirmasis toks tyrimas buvo atliktas 2008 metais ir pakartotas 2013-aisiais.

Saugomos teritorijos

„Didelės raiškos duomenys, pavyzdžiui, renkami programos „Landsat“, leidžia mums aptikti natūralių miškingų teritorijų pakitimus ir fragmentaciją“, – pažymėjo P. Potapovas.

Per konferenciją Oksforde „Nepalytėti miškai XXI šimtmetyje“ (Intact Forests in the 21st Century) pristatyti tyrimo rezultatai vėliau bus paskelbti recenzuojamame mokslo žurnale, pridūrė P. Potapovas, pasakęs trijų dienų renginio įžanginę kalbą.

Kreipdamasis į kolegas iš viso pasaulio P. Potapovas taip pat reiškė abejones tarptautinės savanoriškos sertifikavimo sistemos veiksmingumu.

1994 metais įkurta ir žaliųjų organizacijų, tokių kaip Pasaulinis gamtos fondas (WWF) palaikymo sulaukusi savanoriška Miškų priežiūros tarybos (Forest Stewardship Council, FSC) programa turi „skatinti ekologiškai tinkamą, visuomenei naudingą ir ekonomiškai pagrįstą pasaulio miškų valdymą“.

Daugelis miškų produktų žymimi FSC ženklu, turinčiu nuraminti ekologijai didelį dėmesį skiriantiems vartotojams, kad šių produktų gamyba nepadarė didelės žalos aplinkai.

Deja, naujausi duomenys rodo, kad 2000–2016 metais Gabone ir Kongo Respublikoje buvo prarasta apie pusė visų nepalytėtų miškų, valdomų FSC sertifikatus gavusių koncesijų.

Tuo metu Kamerūne išnyko apie 90 proc. pagal FSC sistemą prižiūrimų natūralių miškų.

„FSC yra veiksmingas mechanizmas išlikusiems nepalytėtiems miško gamtovaizdžiams suskaidyti ir degraduoti, o ne jų apsaugos priemonė“, – pareiškė P. Potapovas.

Vis dėlto šį natūralių miško buveinių nykimą stabdyti padėjo nacionaliniai ir regioniniai parkai.

Tyrėjai nurodė nustatę, kad nesaugomose teritorijose esantiems miškams gresia triskart didesnė tikimybė būti sunaikintiems arba smarkiai pažeistiems, palyginus su saugomų teritorijų miškais.