Bet gali būti, kad bent vieno iš jų – fosforo – labai trūksta polediniuose vandenynuose Jupiterio ir Saturno palydovuose.
Tokia išvada gauta, išnagrinėjus tikėtinus fosforo apykaitos procesus tokiomis sąlygomis. Po ledu, šaltame tamsiame vandenyne, pagrindinis energijos šaltinis turėtų būti hidroterminės versmės, o patys vandenynai greičiausiai šarminiai arba neutralūs. Tokioje aplinkoje fosforo sunaudojimas cheminėse reakcijose yra daug spartesnis, nei jo išlaisvinimas.
Žemės vandenyno vandenį perkėlus į Europą ar Enceladą, fosforo jame neliktų per keletą milijonų metų. Taigi tikėtina, kad tokie vandenynai – ir Saulės sistemoje, ir už jos ribų – yra visiškai „nederlingi“ ir gyvybės rasti ten būtų sudėtinga. Net jei gyvybė juose ir egzistuoja, ji būtų susitelkusi vien prie fosforo šaltinių, tokių kaip hidroterminės versmės, ir nepaplistų plačiau.
Panaši problema, beje, gali egzistuoti ir Veneros debesyse, tik ten ribotas kiekis yra ne fosforo, o kito cheminio elemento – molibdeno, kuris nėra toks būtinas, bet visgi labai reikalingas žemiškai gyvybei.