Šiaulietis pasakoja, kad dar besimokydamas savo gimtojo miesto mokykloje svajojo tapti teisininku arba mediku, tačiau svajonės keitėsi, o netikėtai atsiradusi galimybė studijuoti chemiją kardinaliai pakeitė likimą.
„Svajojau tapti mediku. Tai anuomet, kaip ir dabar, laikyta prestižine specialybe. Tuo metu jaunuoliai turėjo dvi pasirinkimo galimybes – studijas aukštojoje mokykloje arba karinę tarnybą svetimoje kariuomenėje. Kadangi buvusioje Sovietų Sąjungoje buvau priskiriamas prie maištaujančiųjų ir mokytis galėjau ne visur, kur būčiau norėjęs, pasirinkau tuo metu realiausia atrodžiusią galimybę – chemiją. Chemija buvo vienintelė sritis, į kurią sesers padedamas galėjau įstoti. Pirmą kartą mane išbraukė iš studentų sąrašų už prastus rezultatus, o atlikęs karo tarnybą grįžau ir baigiau bakalauro studijas puikiausiais rezultatais“, – apie karjeros pradžią pasakoja dr. D. J. Jasaitis.
Pabaigęs chemijos magistrantūros studijas mokslininkas 1970 m. pradėjo dirbti gamykloje „Lietuvos buitinė chemija“. Čia inžinieriaus pareigas ėjo ketverius metus, o vėliau grįžo į VU akademinę bendruomenę, tik jau kaip dėstytojas, o ne studentas. Pašnekovas mokslininko kelią pradėjo jau pasiekęs brandą, todėl jo požiūris į studijų procesą buvo ir iki šiol išliko netradicinis.
Nuo 1979 m. universitete dirbantis mokslininkas pasižymi visomis puikaus lektoriaus savybėmis. Jį mylėjo studentai, jam sekėsi perteikti žinias. Sakoma, kad kai mokytojas kuria sėkmės istoriją, laimi mokiniai. Taip nutiko ir šį kartą. Talentingų universiteto dėstytojų dėka užaugo jauna, entuziastinga, tarptautinį pripažinimą jau pelniusi mokslininkų karta, rašoma pranešime spaudai.
Mokslinė dr. D. J. Jasaičio tyrimų sritis – zolių–gelių sintezės metodų taikymas įvairioms medžiagoms, pasižyminčioms optinėmis ir magnetinėmis savybėmis, ir medžiagų, kurios gali būti panaudojamos kaulų pakaitalams, tyrimai.
Dr. D. J. Jasaitis padėdavo moksleiviams pasiruošti chemijos brandos egzaminams – patarimų nešykšti ir dabar. Pasak jo, studento sėkmė priklauso nuo lektoriaus bendravimo formos. Studentas pasitikėti gali tik tuo dėstytoju, kuris bendrauja tiesiogiai, neformaliai – toks pats modelis veikia ir kitose organizacijose ar bendruomenėse. Jau daugiau nei 40 metų sostinėje gyvenantis šiaulietis kaip vieną to pavyzdžių nurodo užmojį atgaivinti regionus.
Pasak pašnekovo, šis tikslas yra sveikintinas, tačiau nieko reikšmingo nepavyks pasiekti, kol gyventojai netaps bendruomeniški ir su vietos savivalda nepereis į neformalų, tiesioginį bendravimą.
„Šiauliuose gyvena daug aktyvių žmonių, tačiau norint, kad miestas taptų regiono centru ir augtų, miestelėnams reikia susivienyti, pasitikėti šalia esančiu žmogumi, priimti jo siūlomas galimybes ir nesipriešinti kardinaliems pokyčiams. Tai, o ne žibantys pažymiai mokykloje garantuos stabilų pagrindą po kojomis ir leis pačiupti visų vaikomą sėkmę“, – sako dr. D. J. Jasaitis.
