– Savo darbų cikle „Akustikos metodų plėtra muzikos ir kalbos tyrimuose“ nagrinėjote tradicinės lietuvių muzikos akustines savybes, dainų atlikimo ypatumus, vokalo stilistiką iš kalbotyros pusės. Už tai gavote Mokslų akademijos premiją. Pagal išsilavinimą esate ir fizikas, ir muzikas.
– Taip, esu fizikos magistras, baigęs Vilniaus universiteto fizikos fakultetą, kuo labai džiaugiuosi. Tačiau visada dainuodavau, muzikuodavau ir domėjausi, kas vyksta su balsu, dainomis. Kai pradėjau dėstyti, tapo aišku, kad norint gauti finansavimą moksliniam projektui, reikia būti mokslų daktaru. Teko apsiginti humanitarinių mokslų daktaro – muzikologo – disertaciją LMTA.
– Ką bendro turi fizika ir muzika?
– Tarp fizikos, muzikos, matematikos, psichologijos yra įvairių sąlyčio taškų, tik Lietuvoje apie juos nelabai daug žinome. Kai nuvažiuoji į pasaulinius simpoziumus, net akys žiba, nes sužinai, kiek visko pasaulyje daroma šių mokslų sandūroje.
Štai muzikos akustika yra labiau fizika. Ir jei neturėčiau fizikinio pasirengimo, man tikriausiai nepavyktų dirbti šioje srityje. Tai tarpdalykinis mokslas, jis sulipintas iš fizikos, muzikologijos, psichologijos, net fiziologijos, anatomijos.
– Ar žmonės gerai suvokia, kas yra akustika? Kas turime omenyje, kai sakoma, kad kur nors – gera akustika?
– Kai profesionalūs muzikos klausytojai sako, kad salėje gera akustika, ji tikrai būna gera. Reikia paminėti, kaip vertinama gera akustika. Daromas psichologinis eksperimentas – salėje groja muzika ir žmonių klausiama – ar ne per sausai grojama? Ar ne per šlapiai? Kas yra gerai, o kas blogai? Žinoma, viską suprimityvinu.
Remiantis klausytojų pastebėjimais, atsakoma į klausimą, kas yra gera salės akustika. Kai jau turimi duomenys, žiūrima į akustinius grafikus, galvojama, kas gali lemti tą gerą akustiką. Bandoma tai vertinti objektyviais dėsniais, garso sklidimu. Taip po truputį ir susiorientuojama, ką reikia patobulinti ir pan.
– Kaip žmogus triukšmingoje aplinkoje geba išskirti jam svarbius garsus?
– Geras klausimas. Yra vadinamasis kokteilių vakarėlio efektas. Tai labiau ne muzikos, o psichologijos reikalas. Pavyzdžiui, esama triukšmingoje kompanijoje, aplinkui šneka daugybė žmonių, vieni garsiau, kiti – tyliau. Tačiau mes girdime vieną žmogų, net jei jis kalba tyliau. Nes tas žmogus mums tiesiog įdomesnis.
Mūsų klausa veikia taip, kad priima visą informaciją, bet pačią svarbiausią tarsi atrenka į piltuvėlį ir tai eina toliau. O tai, kas neaktualu, nebepriimama. Kai klausomės simfoninio orkestro, girdime visą mišinį harmonikų, obertonų, sklindančių iš instrumentų. Mūsų klausa juos ir atskiria, ir suklijuoja.
Vaizdo reportažą išvysite ČIA.