Beveik devynias tonas svėrusi stotis „Tiangong 1“ tankiuosius atmosferos sluoksnius pasiekė virš vandenyno centrinės dalies apie 8 val. 15 min. Pekino (3 val. 15 min. Lietuvos) laiku, o jos „didžioji dalis“ sudegė, pranešė Kinijos pilotuojamų skrydžių inžinerijos biuras.
Kiek anksčiau agentūra skelbė, kad stotis į atmosferą turėtų įskrieti vėlesniu laiku, virš Atlanto vandenyno.
Mokslininkai, stebėję šio aparato nevaldomą žemėjimą, prognozavo, kad beveik visas jis sudegs ir didelio pavojaus žmonėms nesukels. Pekine veikiančio Aerokosminio valdymo centro analizė rodo, kad šios prognozės pasitvirtino.
Australijos nacionalinio universiteto astrofizikas Bradas Tuckeris sakė, kad „Tiangong 1“ gyvavimo pabaiga buvo „daugiausiai sėkminga“, ir pridūrė, kad prognozės būtų buvusios patikimesnės, jeigu krintanti stotis nebūtų vartaliojusis.
„Aišku, būtų buvę geriau, jeigu ji nebūtų vartaliojusis, bet ji nukrito Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje, ir, galima sakyti, buvo galima tik viltis, kad ji nukris būtent tenai“, – aiškino B. Tuckeris.
„Ji kurį laiką vartaliojosi ir sukosi, todėl kai pradėjo kristi, buvo sunkiau prognozuojama, kas jai nutiks“, – pridūrė ekspertas.
Kosminė laboratorija „Tiangong 1“ buvo iškelta į orbitą 2011 metų rugsėjį. Kinų mokslininkai planavo patys sugrąžinti ją į atmosferą, tačiau 2016 metų kovą stotis liovėsi veikusi. Nuo to laiko kosmoso entuziastai pradėjo ruoštis stoties nevaldomam kritimui.
„Tiangong 1“ visų pirma buvo eksperimentinė platforma didesniems Kinijos kosminės programos projektams, tokiems kaip kosminė stotis „Tiangong 2“ paleista 2016-ųjų rugsėjį, ir būsimoji nuolatinė kinų kosminė stotis.
Per „Tiangong 1“ eksploatavimo laiką joje dukart lankėsi Kinijos astronautų įgulos, išbandžiusios erdvėlaivių susijungimo procedūras ir kitokias operacijas. Vėliausia įgula ją paliko 2013 metais.
Ankstesnės prognozės rodo, kad krintant autobuso dydžio 8,5 t sveriančiai stočiai tik apie 10 proc. jos masės nuolaužų pavidalu pasieks Žemės paviršių. Ugningą kritimą galėjo atlaikyti sunkesni komponentai, pavyzdžiui, varikliai.
„Šio įvykio pagrindinė pamoka – jog juo daugiau mes, visos šalys, daiktų iškeliame į kosmose, tuo turime geriau suvokti, kad privalome parengti planų nutinkantiems tokio pobūdžio dalykams“, – pabrėžė B. Tuckeris.
Kosminės šiukšlės, tokios kaip neveikiantys palydovai, raketų dalys ir iš Tarptautinės kosminės stoties (TKS) šalinamos atliekos į Žemės atmosferą įskrieja kas kelis mėnesiu, bet, kiek žinoma, jos iki šiol yra pataikiusios tik į vieną žmogų. 1997 metais amerikietę Lottie Williams, bėgiojusią viename Oklahomos parke, kliudė į petį viena nuolauža, atitrūkusi nuo JAV raketos „Delta II“, bet moters nesužeidė.
Bene labiausiai pagarsėjęs kosminių šiukšlių kritimo incidentas įvyko 1979 metais: tąsyk 77 tonų JAV kosminės stoties „Skylab“ nuolaužos pažiro netoli Australijos pietvakarinio Perto miesto. Jo valdžia išrašė Jungtinėms Valstijoms 400 dolerių baudą „už šiukšlinimą“.