Stephenas Hawkingas daugeliui žinomas savo įspūdingais pasiekimais ir ženkliu indėliu į šiuolaikinį mokslą. Kitiems jis buvo sūnus, brolis, draugas ir įkvėpėjas. Stephenas Hawkingas buvo neįtikėtinai įžvalgus ir talentingai išreikšdavo savo nuomonę, nepaisydamas jam tekusių iššūkių. Nors jo kūnas buvo suvaržytas, protas veikė kaip niekada gerai.
Vos įžengusiam į trečią dešimtį Stephenui Hawkingui buvo diagnozuota ALS, tačiau jis puse šimtmečio viršijo gydytojų jam prognozuotą gyvenimo trukmę. Hawkingas mirė eidamas 77-uosius metus 2018 kovo 14 dieną.
Nors plačiai žinomas, kaip puikus mokslininkas, prikaustytas prie vežimėlio, nedaugelis žino smulkesnes jo gyvenimo detales – kuklią pradžią, tekusius iššūkius, ir kuo būtent jis prisidėjo prie mokslo.
Jis buvo paslaptingas, tačiau žaviu balsu suteikė žmonėms motyvaciją įveikti kliūtis. Keldamas neįprastas idėjas ir siekdamas tikslo nepaisant tenkančių iššūkių, Stephenas Hawkingas įkvėpė daug žmonių.
„Mano tikslas paprastas – tesiekiu visiškai suprasti visatą, kodėl ji yra tokia ir kodėl iš viso egzistuoja.“
Ankstyvas gyvenimas
Stephenas Williamas Hawkingas gimė II Pasaulinio karo viduryje 1942 m. sausio 8 dieną, Oksforde, Anglijoje. Tą pačią dieną, prieš 300 metų mirė Galilėjas. Stephenas Hawkingas buvo vyriausias mokslininkų šeimos vaikas.
Jo tėvai, Frankas ir Isobelė nutarė susilaukti vaiko (Stepheno) Oksforde – per karą naciai Oksfordo nebombardavo, tad čia auginti atžalą buvo daug saugiau.
Nepaisant to meto šalies politinio nestabilumo ir šeimos finansinio neužtikrintumo, Stephenas Hawkingas gavo neįkainojamą intelekto dovaną iš tėvų. Jo motina, Isobelė, į Oksfordo universitetą pateko ketvirtajame dešimtmetyje. Tuo metu moterys retai galėjo įstoti į koledžą, nekalbant jau apie vieną iš prestižiškiausių pasaulyje mokslo įstaigų. Jo tėvas, Frankas, irgi baigė Oksfordą, ir buvo garsus medicinos tyrėjas, besispecializavęs tropinėse ligose.
Nepaisant karo, Stepheno Hawkingo tėvai siekė, kad jų vaikai gautų aukštąjį išsilavinimą. Jau pačioje mokslų pradžioje jis nuolat mokėsi kiek geriau už savo bendraamžius. Nors intelektualinis pranašumas nebuvo didelis, tačiau jau vidurinėje mokykloje Stepheno akademiniai gebėjimai pradėjo atskleisti tikrąjį jo genialumą ir aukštesnio išsilavinimo siekį.
Žinių troškimas
Vos 17 metų amžiaus Stephenas Hawkingas įstojo į Oksfordo universitetą. Jis nebuvo itin ambicingas studentas – kartą pripažino, mokslui per dieną skyręs vos valandą. Kaip vienas jauniausių klasės studentų, Stephenas Hawkingas buvo gan vienišas. Jis siekė gauti mokslo laipsnį kosmologijos srityje.
1962 metais Stephenas Hawkingas pratęsė mokslus Kembridžo universitete, kur mokėsi kosmologijos doktorantūroje. Po metų jam diagnozuota ALS.
Kova su liga
ALS, arba kitaip Lou Gehrigo liga, yra progresuojantis motorinių (judesius valdančių) neuronų liga, ilgainiui sunaikinanti asmens gebėjimą kontroliuoti savo raumenis.
Didėjantys iššūkiai
Sulaukęs savo ketvirtojo dešimtmečio vidurio ir pergyvenęs pirmines gydytojų prognozes, Stephenas Hawkingas ėmėsi ieškoti būdų, kaip kompensuoti sutrikusią savo kalbą – jos pradėjo nebesuprasti bendradarbiai ir netgi šeima. Savo idėjas teko reikšti įvairiais įtaisais.
Galiausiai Stephenas Hawkingas aptiko kompiuterinę programą „Equalizer“ – šia programa galėjo parinkti žodžius ir frazes kurias programa įgarsindavo.
Įspūdingoji Stepheno Hawkingo vežimėlio inžinerija
Stephenas Hawkingas ir šeima nuolat tobulino jo bendravimo įrankius. Nuo 1997-ųjų, Intel rėmė kompiuterinę jo bendravimo sistemą, kurią sudarė specialus planšetinis kompiuteris, maitinamas iš vežimėlio akumuliatoriaus.
Kompiuteryje veikia Intel sukurta atvirojo kodo programa ACAT. Ekrane pasirodo klaviatūra, kurioje kursorius automatiškai skenuoja raides stulpeliais ar eilutėmis. Skruostais sustabdant kursoriaus judėjimą, galima pasirinkti norimą ženklą – judesius fiksuoja ant akinių sumontuota infraraudonųjų spindulių kamera.
Stephenas Hawkingas pasakoja apie savo balso sintezavimo programą: „ACAT naudojamas SwiftKey sukurtas žodžių nuspėjimo algoritmas, kuris buvo treniruojamas mano knygų ir paskaitų medžiaga, tad, prieš pasirodant visam žodžiui, dažniausiai pakakdavo įrašyti pirmas kelias raides. Sudaręs sakinį, galiu nusiųsti jį į kalbos sintezatorių. Naudoju atskirą Speech Plus sukurtą sintezavimo įrenginį. Girdėjau, jis geriausias, nors suteikia man skandinavišką, amerikietišką ar škotišką akcentą – nelygu ko paklausite.“
Didžiausi pasiekimai
Kitaip nei kūnui, Stepheno Hawkingo protui pagalbos nereikėjo. Ir nors iki paskutinių dienų vykdė mokslinę veiklą, didžiausia jo aistra buvo Visatos toliai. Stepheno Hawkingo mintys linko prie žvaigždžių. Jo darbuose – I. Newtono ir netgi naujesnių A. Einsteino teorijų tąsa.
Newtono fizika
Daugiau nei prieš šimtą metų gravitacija geriausiai aprašė Niutono gravitacinis laukas. Newtono teorija aprašo idėją, kad visi masę turintys objektai sukuria savotišką „lauką“, kuriuo veikia vienas kitą, panašiai kaip magnetai. Šis efektas pasireiškia Mėnulio ir Žemės tarpusavio trauka, arba, kaip geriau žinoma, Žemės ir obuolio.
Einsteino intervencija
Vėliau Newtono fizikos trūkumus atskleidė Einsteino teorija. Kad banga galėtų sklisti, turi būti kažkokia materija, per kurią ji galėtų sklisti. Tačiau gravitacija sklinda per kosmoso vakuumą, klibindama teorijos pagrindus. Buvo iškelta prielaida, kad visatoje egzistuoja medžiaga – eteris – su visata nesąveikaujantis niekaip kitaip, tik leisdamas laisvai sklisti gravitacijai ir šviesai.
Šioje teorijoje pernelyg daug prielaidų, kad ji galėtų būti tinkamas paaiškinimas. Einsteinas iškėlė idėją, kad gravitacija sklinda, banguojant pačiai erdvei.
Masyvūs kūnai kosmose iškreipia erdvę (ir laiką) apie save. Teorija teigia, kad greta masyvių kūnų sklindanti šviesa išlenkiama ir taip sukuriamas savotiškas lęšis, kuriuo galima išvysti už masyvių objektų esančių šviesos šaltinių šviesą. Einsteinas teorijos patikrinimui pasitelkė Saulę.
Įrodymas, kad gravitacija išlenkia erdvę
Seras Frankas Watsonas Dysonas, Karališkasis Britanijos astronomas pasiūlė puikų planą, kaip būtų galima patikrinti Alberto Einsteino Bendrąją reliatyvumo teoriją – stebint 1919 metų gegužės 29 dieną vyksiantį visišką Saulės užtemimą.
Jei teorija teisinga, Saulė turėjo išlenkti savo užstojamo Hijadžių spiečiaus ryškių žvaigždžių šviesą pakankamai, kad ji būtų matoma per teleskopą.
Juodosios bedugnės
Einsteinas ir dar keli mokslininkai prognozavo, kad žvaigždės gali būti tokios didelės, kad jas sugniuždytų jų pačių gravitacija. Dėl šio proceso žvaigždė susitrauktų į neišmatuojamai mažą begalinio tankio objektą – singuliarumą. Jį supanti gravitacija būtų tokia stipri, kad negalėtų ištrūkti net šviesa – taip gimsta juodoji bedugnė (JB).
Singuliarumo idėja glumino daugumą fizikų ir be įrodymų ar galimybių ją ekstrapoliuoti pradėjo nykti.
Idėja dulkėjo iki 1959 metų, kai Stephenas Hawkingas pradėjo studijas Oksforde.
Hawkingo mintis užvaldė bendrojo reliatyvumo ir JB sąsajos idėja. Drauge su kosmologu Denisu Sciama jie pradėjo plėtoti juodųjų bedugnių idėją. Netrukus jie pradėjo mąstyti ir apie Didžiojo sprogimo (DS) teorija, pastebėję stulbinamus panašumus. DS teorija teigia, kad visata radosi iš singuliarumo, tapusio viskuo – Visata. Nors dabar ši teorija visuotinai pripažįstama, tuomet visatos radimasis tebebuvo karštų debatų tema.
Visatos gimimas
DS idėja sukosi Stepheno Hawkingo galvoje. Jis netrukus padarė išvadą, kad DS aprašančios funkcijos itin panašios į aprašančias juodųjų bedugnių kolapsą – tik priešinga kryptimi.
Hawkingas ėmė šią idėją vystyti toliau su Rogeriu Penrose'u. Jie pradėjo matuoti visatos spinduliavimą ir iš informacijos gabaliukų rinkti bendrą paveikslą. Lyginant skirtingų bangos ilgių spinduliavimą su kosminiu mikrobangų fonu, paaiškėjo, kad daug galaktikų spinduliuoja ilgesnes bangas nei numato teorija.
Šis efektas panašus į Dopplerio efektą. Dopplerio efektas pasireiškia, judančių objektų skleidžiamoms bangoms – jei objektas artėjo, jo skleidžiamos bangos trumpėja, o tolstančio objekto skleidžiamos bangos ilgėja.
Tad, su visata irgi vyksta tas pats. Tolimų galaktikų skleidžiamos šviesos bangų ilgis didėja – jos tolsta viena nuo kitos, tad visata plečiasi. Remdamiesi šia idėja, abu mokslininkai publikavo darbą, kuriame, remiantis bendrąja reliatyvumo teorija buvo aprašoma, kad visata turėjo prasidėti iš singuliarumo
Juodosios bedugnės negali mažėti
Atrodytų, savaime suprantama, kad JB gali tik didėti. Ši idėja labai primena entropiją, sistemos netvarkos matą. Struktūriškai patvarūs objektai, tokie kaip kristalai, turi gardeles, jų entropija maža. Tuo tarpu dujos juda laisvai ir netvarkingai, tad jų entopija didelė
Antrasis termodinamikos dėsnis teigia, kad visatos entropija gali tik didėti, o ne mažėti. Iš esmės, tai reiškia, kad sendama visata darosi vis netvarkingesnė. Ši teorija stulbinamai susieja JB paviršiaus ploto didėjimą ir didėjančią visatos entropiją
Ši koreliacija nėra atsitiktinė. Remdamasis šia idėja, Jacobas Bekensteinas, jaunas fizikas, iškėlė idėją, kad įvykių horizonto (erdvės taško, iš kurio šviesa nebegali ištrūkti) dydis gali būti JB entropijos matavimo priemonė.
Tačiau ši idėja sukėlė ir neišvengiamą paradoksą. Objekto, kurio entropija didėja, temperatūra privalo didėti, tad ir spinduliuoti energiją. Tačiau tuo metu JB apibrėžiama kaip objektas, kuris negali spinduliuoti dėl gravitacijos. Idėja gluminant ir sukelianti paradoksą. Kaip gali juodoji bedugnė įgauti energiją ir nieko nespinduliuoti? Hawkingas atvirai kvestionavo šį teiginį.
Pamatuojamas sprendimas
Remiantis to meto fizika, teorija tebeliko neaiški. Fizikai aprašė JB kaip negalinčią absoliučiai nieko spinduliuoti. Ironiška, kad Hawkingas, pasirengęs įrodyti, kad JB negali prarasti energijos, gavo priešingą išvadą. Hawkingas apjungė bendrojo reliatyvumo ir kvantinę teoriją, kurios parodė, kad jis klysta.
Deja, suvienyti šias teorijas idealiai iš esmės neįmanoma (kol kas). Bendrasis reliatyvumas teigia, kad erdvė yra netrūki ir apibrėžta – objektas visada yra objektas. Tarkime, žinant krepšinio kamuolio padėtį ir greitį (kitaip, jo informaciją) galima tiksliai nustatyti jo buvimo vietą ir jį pastūmus.
Tuo tarpu kvantų teorijoje viskas remiasi tikimybėmis ir egzistuoja tik atskiromis porcijomis – kvantais. Jei krepšinio kamuolys būtų kvantinis objektas, pastumtas jis galbūt riedėtų tiesiai, bet gal atsitiktinai išnyktų ar atsirastų kur kitur. Kvantinio objekto padėtį galima numatyti kaip norima tiksliai, bet tuo pačiu metu mažėja užtikrintumas, kur ir kokiu greičiu jis juda. Ir atvirkščiai – tiksliai nustačius judėjimo greitį ir kryptį, negalima nieko pasakyti apie jo poziciją.
Virtualios dalelės
Visatoje šis efektas pasireiškia, kai vakuume atsiranda ir išnyksta dalelių poros – viena iš medžiagos, kita iš antimedžiagos. Vienos energija pozityvi, kitos negatyvi, tad bendras energijos lygis lieka pastovus ir nauja energija nesukuriama. Vos susikūrusios, dalelės viena kitą anihiliuoja taip greitai, kad jų praktiškai neįmanoma aptikti, kitaip tariant, jos yra virtualios dalelės.
Hawkingo spinduliavimas
Garsioji Stepheno Hawkingo teorija paremta šalia juodųjų bedugnių kylančiu įdomiu fenomenu. Jei virtualios dalelės atsiranda šalia JB įvykių horizonto, egzistuoja nedidelė galimybė, kad viena poros dalelė bus įtraukta į JB, kitą palikdama klajoti kosmoso tyruose. Jeigu JB sugers neigiamos energijos dalelę, juodoji bedugnė energijos neteks. O kadangi energija yra masė, JB palengvės. Ir atvirkščiai, jei sugeriama teigiamos energijos dalelė, JB energija, taigi ir masė, padidėja.
Teoriškai, kvantinės mechanikos valdomos virtualios dalelės sukuria ryšį su bendruoju reliatyvumu. Priešingai nei manyta, JB mažėti gali. Sąveikaudamos su kvantiniu pasauliu, JB energiją spinduliuoti gali. Šis spinduliavimas dabar vadinamas Hawkingo spinduliavimu.
Entropija ir juodosios bedugnės
Plėtodamas šią teoriją, Stephenas Hawkingas prisiminė ir Didįjį sprogimą. Savo naujojoje teorijoje Hawkingas iškėlė mintį, kad visatos kūdikystėje, kai kurios visatos dalys galėjo sulipti ir kolapsuoti į miniatiūrines juodąsias bedugnes. Tokios JB svertų milijardus tonų, nors būtų mažesnės už elementariąsias daleles. Tokia masė atrodo milžiniška, tačiau visatos mastu tai – niekis, tik maža dalis Žemės svorio.
Tokių JB įvykių horizontas būtų labai mažas, todėl miniatiūrinės JB būtų neįtikėtinai karštos, kaip pats Hawkingas sakė, „įkaitusios iki baltumo“. Temperatūrai augant, stiprėja ir Hawkingo spinduliavimas,todėl mažos JB visą savo energiją greitai išspinduliuotų ir išnyktų visiškai.
Tačiau JB nepasitrauktų tyliai. Jai traukiantis, įvykių horizontas mažėtų ir temperatūra augtų dėl teigiamo grįžtamojo ryšio. Galiausiai JB nebegalėtų išsilaikyti ir sprogtų kaip milijono megatonų vandenilinė bomba.
Ką tai reiškia
Neįtikėtini Stepheno Hawkingo atradimai – pastangų sukurti visko teoriją rezultatas. Apjungusi kvantinę mechaniką ir bendrąjį reliatyvumą, žmonija galės žengti į visiškai naują, kvantinių fenomenų sritį. Tuomet kelionės laiku ir tarpžvaigždinės kelionės bus visiškai įmanomos. Nors matematikai idealiai aprašyti visatos dar negali, Stepheno Hawkingo ir kitų didžių protų palikimas galbūt vieną dieną padės išsilaisvinti iš klasikinės mechanikos pančių.
Pirmyn ateitin: nežemiškos gyvybės paieškos
Tokio nuodugnaus visatos skenavimo plano įgyvendinimui reikia pažangiausių ir jautriausių įrankių. Skenavimas bus 50 kartų jautresnis ir apims 10 kartų didesnį dangaus plotą, nei bet kuri iki šiol vykdyta nežemiškos gyvybės paieška. Misijos biudžetas dabar yra 100 milijonų dolerių. O turbūt dar įspūdingesnis mokslininkų pasišventimas, kurie peržiūrės tūkstančius galingiausių pasaulio observatorijų stebėjimo valandų. Misijos tikslas, atsakyti į vieną iš labiausiai kamuojančių klausimų: ar mes vieni?
Astronomai, fizikai ir kiti mokslininkai naudosis pažangiausių observatorijų, tarp kurių Green Bank observatorija Vakarų Virdžinijoje (didžiausias valdomas planetos teleskopas) ir Parkes observatorija Naujajame Pietų Velse, bei Lick observatorija Kalifornijoje. Mokslininkai taip pat atliks plačiausią optinių lazerių perdavimų iš kitų planetų paiešką.
Misija tirs artimiausią 1 milijoną Paukščių Tako žvaigždžių, bei skenuos artimiausias 100 galaktikų. Paieškos užtruks, o dar gerokai daugiau laiko pareikalaus rezultatų peržiūrėjimas. Tačiau tikslas dėl to nė kiek ne mažiau svarbus. Hawkingas Karališkosios draugijos susirinkime sakė: „Tikime, kad Žemėje gyvybė radosi spontaniškai, tad begalinėje visatoje ji turi būti ir daugiau gyvybės atsiradimų.“
Žmonijos kėlimas į kosmosą
Įkvėpimas
Mokykloje neretai vadintas „Einšteinu“, Stephenas Hawkingas gerai perprato matematiką ir fiziką. Vedamas domėjimosi kosmosu ir padedamas matematikos fiziko Rogerio Penrose'o, Hawkingas ėmėsi visatą valdančių fundamentalių dėsnių. Naudodamas populiariausią Einsteino teoriją, jis išvedė koreliaciją tarp laiko ir erdvės. Tuo remdamasis, parodė, kad būtina visatos pradžia ir pabaiga. Tęsiant tyrinėjimus, plėtėsi ir jo atradimai bei lekcijų temos.
Daug kas mano, kad Hawkingas mokslo pasaulyje buvo toks pat reikšmingas kaip ir Einsteinas.
Bendrojo reliatyvumo ir kvantinė teorijos apjungimas yra vienas didingiausių pirmos XX amžiaus pusės mokslo pasiekimų. Stephenas Hawkingas suteikė žmonijai viltį vystytis ir klestėti.
Šių laikų genijus
Stephenas Hawkingas savo atžaloms buvo mylintis tėvas ir senelis, tačiau didžiausia jo aistra liko mokslas – jis tęsė teorinės fizikos tyrimus. Tuo pat metu jis vis atrasdavo naujus sprendimus, prisitaikyti prie ligos, nuolat metusios iššūkius jo įprastam gyvenimui.
Nuo 1979 metų Lucaso vardo matematikos profesorius ir 12 garbės ordinų savininkas jis buvo pavyzdys, kiek galima pasiekti kovojant, nepaisant kelią pastojančių kliūčių. Nors ir ne kartą teko kovoti su depresija, savo kūnu ir protu, jo troškimas sukurti „visko teoriją“ visada įtikinamai įveikdavo norą pasiduoti.
Maverick Baker
***
Kolegos prisiminimai apie Stepheną Hawkingą
Stephenas Hawkingas visų pirma fizikas teoretikas, todėl nesukūrė kokių nors mašinų, praktiškų ar materialių dalykų. Dėl fizinių apribojimų jis iš savo galvos stengėsi išspausti tiek informacijos, kiek tik įmanoma. Norėjo perprasti Visatos kilmę paprastomis matematinėmis sąvokomis.
Dabar vykdomos juodųjų bedugnių Hawkingo numatyto spinduliavimo paieškos, jos tęsis ir toliau, tačiau aš tai vertinu skeptiškai. O dar jis padėjo šiuolaikinės metodologijos pagrindus: dabar ką nors matuodami, sužinome, kokia Visata buvo seniai seniai, kai buvo itin iškreipta ir labai didelės energijos.
Galima drąsiai teigti, kad Hawkingo dėka žengėme labai vertingą žingsnį Visatos kilmės pažinimo, jos istorijos kryptimi. Jeigu iki Hawkingo kalbėjome tiesiog apie karštą rutulį ir Didįjį sprogimą [po kurio atsirado Visata], tai dabar iš jo darbų žinome – buvo ir dar kažkas. Jis labai padėjo kurti vieningą pasaulio vaizdą.
Hawkingas svariai prisidėjo prie mokslo raidos, sukūręs tris pagrindines teorijas. Tai jo klasikinė gravitacijos teorija, kvantinė gravitacijos teorija ir kosmologija.
Pirmasis – klasikinės gravitacijos teorijos – darbas išgarsino jį dar labai jauną, 1966 metais. Šio darbo rezultatas – vadinamoji Penrose'o–Hawkingo teorema – apie singuliarumo egzistavimą. Hawkingas įrodė, kad singuliarumas kažkur būtinai yra – erdvėje ir laike.
Jis darė prielaidą, kad singuliarumas buvo Visatos praeityje. Paskutinieji Hawkingo darbai tam ir buvo skirti: kaip būtent šį singuliarumą praeityje išvysti.
Įrodęs klasikinę gravitacijos teoriją, jis perėjo prie kvantinės teorijos. Tai tikriausiai buvo garsiausias jo darbas tarp nespecialistų – paprastų skaitytojų. Jis buvo apie juodųjų bedugnių garavimą, apie tai, kad nesisukančios juodosios bedugnės kuria daleles ir per jas netenka savo masės. Tai buvo 1974 metų jo darbas.
Galima sakyti, buvau šio darbo pirmtakas – mūsų susitikime 1973 metais Lenkijoje vykusioje konferencijoje papasakojau apie savo teoremą, kad besisukančios juodosios bedugnės kuria naujas daleles. Hawkingas mane tada išklausė ir šią teoriją iki galo ištobulino. Hawkingas taip pat įvedė „juodųjų bedugnių temperatūros“ sąvoką. Jis pats tuo labiausiai didžiavosi, prašė, kad ant jo kapo būtų užrašyta formulė, pagal kurią nustatoma juodųjų bedugnių temperatūra: ji atvirkščiai proporcinga masei – kuo JB masyvesnė, tuo jos temperatūra mažesnė. Tik kol kas tokių jo aprašytų JB realiai neužfiksavome.
Svarbus ir jo 1982 metų darbas kosmologijos srityje [jis pristatytas kaip seminaras „Pati ankstyviausia Visata“]. Tai buvo antrasis mūsų susirinkimas. Ir tada mokslas buvo daromas tiesiog konferencijos metu. Aš, Hawkingas ir dar vienas mokslininkas, atlikome tris darbus, kurių rezultatai iš esmės sutapo. Paskaičiavome, koks dabar turėtų būti netolygumo pasiskirstymas Visatoje įvairiu masteliu. Čia kaip kad archeologai, radę kokią nors indo šukę, turi įrodyti, kokiai kultūrai ši šukė priklauso, taip ir mes, nepaisydami su Visata seniai įvykusių pasikeitimų, sugebėjome ją ištirti.
Asmeninių susitikimų su Hawkingu metu kalbėjome tik apie mokslą. Nepamenu, kad jis su manimi asmeniškai būtų aptaręs kokius gyvenimo reikalus. 1982 metais susitikime su juo pastebėjau, kad JB temperatūros skaičiavimuose buvo klaida. Pasakiau jam, kad mano skaičiavimuose kitoks rezultatas, tačiau nepatikslinau, koks būtent ir kaip jį gavau. Po keturių dienų jis sukūrė naują savo darbo juodraštį, kuriame gautas toks rezultatas kaip ir mano, pasirodo, teisingas.
Jis visada stengėsi nekreipti dėmesio į savo neįgalumą. Atvykęs į konferencijas naujuose miestuose noriai apžiūrinėdavo visas vietos įžymybes. Viename bankete, kuriame buvau, jis pasakė: „Noriu, kad su manimi elgtumėtės ne kaip su neįgaliu, o kaip su normaliu žmogumi“. Ir važinėdamas zigzagais ėmė vežimėliu piešti aštuoniukes.
Jis nebuvo labai bendraujantis žmogus, labai vertino savo protą. Buvo iš manančių, kad viską pasaulyje galima apskaičiuoti matematiškai. Šia prasme jis buvo labai pasitikintis savimi žmogus, drąsiai išsakydavo savo samprotavimus, kurie kartais būdavo neteisingi – ką vėliau pripažindavo. Jis pasitikėjo savo protu ir todėl pasitikėjo savimi.
A. Starobinskij
fizikos matematikos mokslų daktaras, RMA akademikas
