1988 metais išleista jo knyga „Trumpa laiko istorija“ (A Brief History of Time) tapo pasauliniu bestseleriu, įtvirtinusiu S. Hawkingo super žvaigždės statusą.

S. Hawkingo genialumas ir sąmojis užtikrino jam daugybę gerbėjų ne tik astrofizikos pasaulyje.

Jis mirė ankstyvosiomis trečiadienio valandomis savo namuose universitetiniame Kembridžo mieste Anglijoje.

„Esame giliai nuliūdę, kad mūsų mylimas tėvas šiandien mirė“, – sakoma profesoriaus S. Hawkingo vaikų Lucy, Roberto ir Timo pranešime, paskelbtame Didžiosios Britanijos naujienų agentūros „Press Association“.

„Jis buvo didis mokslininkas ir nepaprastas žmogus, kurio darbai ir palikimas gyvuos daugelį metų“, – pridūrė jie.

Britanijos premjerė Theresa May buvo viena pirmųjų, išreiškusi užuojautą dėl S. Hawkingo mirties. Socialiniame tinkle „Twitter“ ji parašė, kad jis buvo „nuostabus ir nepaprastas protas“, kurio palikimas „nebus užmirštas“.

Kembridžo universitete daugybė žmonių panoro pasirašyti užuojautų knygoje.

„Su juo būdavo smagu dirbti, jis turėjo puikų humoro jausmą. Jo studentams prie lentos kartais būdavo baisoka. Jis buvo įkvėpimas“, – naujienų agentūrai AFP sakė buvęs S. Hawkingo doktorantas Justinas Haywardas, su fiziku dirbęs 1991-1995 metais.

1964-aisiais, kai S. Hawkingui tebuvo 21 metai, jam buvo diagnozuota sunki motorinių neuronų liga, prikausčiusi jį prie neįgaliųjų vežimėlio. Gydytojai prognozavo, kad S. Hawkingas gyvens tik kelerius metus, bet jis atsilaikė gerokai ilgiau.

„Jo drąsa ir atkaklumas bei ypatingi gabumai ir humoro jausmas įkvėpdavo žmones visame pasaulyje“, – sakė jo šeimos nariai.

„Kartą jis pasakė: „Visata būtų nekokia, jei joje negyventų žmonės, kuriuos myli“. Amžinai jo ilgėsimės“, – teigė S. Hawkingo artimieji.

Mokslo titanas

S. Hawkingas gimė 1942 metų sausio 8-ąją, praėjus lygiai 300 metų po šiuolaikinio mokslo tėvo Galileo Galilei mirties, ir visada tikėjo, kad mokslas yra jo pašaukimas. Jis tapo vienu gerbiamiausių pasaulio mokslininkų ir pateko į mokslo titanų panteoną.

Apie jo mirtį buvo pranešta minint 139-ąsias A. Einsteino gimimo metines.

Didžiąją gyvenimo dalį jis praleido neįgaliojo vežimėlyje, paralyžiuotas besivystančios amiotrofinės lateralinės sklerozės (ALS), pažeidžiančios valingus judesius valdančius nervus.

Vis dėlto jis sugebėjo priešintis šios ligos niokojantiems padariniams, kai buvo visiškai paralyžiuotas ir galėjo bendrauti tik naudodamasis kompiuteriniu kalbos sintezatoriumi.

„Manęs gana dažnai klausia: „Kaip jaučiatės sirgdamas ALS?“ – kartą rašė jis. – Atsakymas – jaučiu nedaug.“

„Stengiuosi gyventi įprastą gyvenimą, kiek tai įmanoma, ir negalvoti apie savo būklę arba gailėtis dalykų, kurių dėl jos negaliu daryti, o jų nėra labai daug“, – pridūrė mokslininkas.

Tačiau Stephenas Williamas Hawkingas toli gražu nebuvo įprastas žmogus.

Vis blogiau veikiančiame kūne gyvavo aštrus protas, besižavintis Visatos prigimtimi, kėlęs klausimus, kaip ji susiformavo ir kokia galėtų būti jos pabaiga.

„Mano tikslas paprastas: visiškai suprasti Visatą, kodėl ji yra, kokia yra, ir kodėl ji apskritai egzistuoja“, – kartą pasakė S. Hawkingas.

Dauguma jo darbų buvo susiję su pastangomis suderinti reliatyvumą – erdvės ir laiko prigimtį – su kvantine teorija, aiškinančia, kaip veikia smulkiausios Visatos dalelės, ir tokiu būdu išsiaiškinti, kaip susikūrė mūsų Visata ir kokie dėsniai ją valdo.

Pasklidus žiniai apie S. Hawkingo mirtį, mokslininkai iš viso pasaulio reiškė užuojautą ir vadino jį įkvėpimo šaltiniu.

Amerikiečių astrofizikas Neilas deGrasse'as Tysonas tviteryje išreiškė užuojautą, palygindamas S. Hawkingo mirtį su kosmologija.

„Jam išėjus liko intelektinis vakuumas. Bet jis nėra tuščias. Galvokit apie tai kaip apie vakuuminės energijos rūšį, persmelkiančią kosminio laiko terpę, kuri nepaklūsta matavimui“, – sakė mokslininkas.

NASA tviteryje irgi paskelbė panegiriką S. Hawkingui; šiame socialiniame tinkle NASA pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame matomas besišypsantis mokslininkas, pakilęs nesvarumo skrydžiui Kennedy kosmoso centre Floridoje.

Jo mirtis nuliūdino net ir garsenybes, kurios paprastai nesiejamos su astrofizikos subtilybėmis.

Amerikiečių dainininkė Katy Perry sakė, kad „mano širdyje (atsivėrė) didžiulė juodoji skylė“.

Jo tarptautinis populiarumas pasireiškė ir Kinijoje, kur vietiniame socialiniame tinkle „Weibo“, kuriame S. Hawkingas turėjo milijonus sekėjų, su „milžiniška žvaigžde“ atsisveikino beveik pusė milijardo gerbėjų.
Stephenas Hawkingas

Žemės gyvybė pavojuje

S. Hawkingas 1965 metais vedė Jane Wilde, susilaukė su ja trijų vaikų. Po 25 metų pora išsiskyrė ir jis vedė savo buvusią slaugę Elaine Mason, tačiau ir ši sąjunga iširo – sklandant įtarimams dėl smurtavimo, kuriuos jis pats neigė.

S. Hawkingo ir J. Wilde meilės istorija buvo atpasakota 2014 metų filme „Visko teorija“ (The Theory of Everything), kuris britui Eddie Redmayne'ui pelnė geriausio aktoriaus „Oskarą“.

Šį „Oskarų“ triumfą šventė ir S. Hawkingas, kuris, kaip buvo pranešta, sakė, kad jam žiūrint filmą buvo tokių akimirkų, kai jis manė stebintis pats į save.

Apie jį taip pat pasakoja 2013 metų dokumentinis filmas „Hawkingas“ (Hawking), kuriame jis apmąsto savo gyvenimą. „Kadangi kiekviena diena man gali būti paskutinė, trokštu išpešti viską iš kiekvienos minutės“, – filme sako jis.

1974 metais, būdamas 32-ejų, jis tapo vienu jauniausių prestižiškiausios britų mokslo institucijos, Karališkosios draugijos, narių.

1979-aisiais S. Hawkingas buvo paskirtas Kembridžo universiteto Lucaso matematikos profesoriumi. Į šį universitetą iš Oksfordo universiteto jis perėjo studijuoti teorinės astronomijos ir kosmologijos.

XVII amžiuje prestižiniame Lucaso profesoriaus poste dirbo britų mokslininkas I. Newtonas.

2007-aisiais S. Hawkingas galiausiai pats išbandė I. Newtono gravitacijos teorijas – būdamas 65-erių jis Jungtinėse Valstijose pakilo nesvarumo skrydžiui, kuris turėjo būti įžanga planuotam suborbitiniam skrydžiui.

Kaip jam būdavo būdinga, jis šios kelionės nelaikė paprasčiausia gimtadienio dovana. Jis sakė norintis pademonstruoti, kad neįgalumas netrukdo pasiekimams, ir paskatinti susidomėjimą kosmosu, kur, jo, įsitikinimu, glūdi žmonijos likimas.

„Galvoju, kad žmonija neturi ateities, jei nekeliaus į kosmosą, – sakė jis. – Manau, kad Žemės gyvybei gresia vis didesnis pavojus būti sunaikintai katastrofos, tokios kaip staigus pasaulinis atšilimas, branduolinis karas, koks nors genų inžinerijos būdu sukurtas virusas ar kiti pavojai.“

Neseniai jis sakė, kad dirbtinis intelektas gali padėti kovoti su ligomis ir skurdu, bet tuo pačiu perspėjo dėl šių technologijų potencialių pavojų.

„Trumpai tariant, dirbtinio intelekto sukūrimo sėkmė galėtų būti didžiausias mūsų civilizacijos istorijos įvykis. Drauge su privalumais dirbtinis intelektas taip pat atneš pavojų, tokių kaip galingi autonominiai ginklai ar nauji būdai saujelei engti daugumą“, – 2016 metais per naujo dirbtinio intelekto tyrimų centro Kembridžo universitete atidarymą sakė S. Hawkingas.
Stephenas Hawkingas

Audringas asmeninis gyvenimas

Kembridžo kosmologas Stephenas Hawkingas prieš kelerius metus savo autobiografijoje pirmą kartą aprašė skausmingą savo pirmosios santuokos pabaigą ir audringus konfliktus, sugriovusius ir antrąją santuoką.

Asmeniškuose ir atviruose memuaruose, kurie pasirodys šį ketvirtadienį, žymiausias pasaulio mokslininkas atskleidžia asmeninę traumą, kurią patyrė išsiskyręs su Jane Wilde – mergina, kurią sutiko Oksforde. Nesėkmingai susiklostė ir santykiai su slauge Elaine Mason, su kuria jį siejo „aistringas ir audringas“ ryšys, rašo independent.co.uk.

Daugiau kaip pusę šimtmečio profesorius S. Hawkingas narpliojo sudėtingiausias mokslo problemas, tuo pat metu kovodamas su luošinančia liga, kuri suparalyžiavo beveik visą jo kūną. Motorinių neuronų liga jam buvo diagnozuota 21 metų. Tuomet gydytojai prognozavo, kad jis tegyvens kelerius metus, tačiau abi moterys bent kelis kartus prisidėjo prie to, kad jo gyvenimas tęstųsi toliau.

Jane padėjo S. Hawkingui išsikapstyti iš gilios depresijos, kuria jis susirgo pirmą kartą išgirdęs neurologinės ligos diagnozę. Ji suteikė jam būsimo gyvenimo ir šeimos viltį. Tuo tarpu Elaine ne kartą gelbėjo jo gyvybę, pasitelkdama savo medicininius įgūdžius, rašo mokslininkas.

Tačiau savo knygoje „My Brief History“ („Mano trumpa istorija“) S. Hawkingas atskleidžia, kad Jane, 1979 metais pagimdžiusi pirmąjį jųdviejų vaiką, taip pat neišvengė depresijos gniaužtų – jai buvo per sunku rūpintis jaunos šeimos poreikiais ir invalido vežimėlyje sėdinčiu vyru. „Ji būgštavo, kad aš netrukus mirsiu, ir norėjo žmogaus, kuris ją vestų ir išlaikytų ją bei vaikus, kai manęs nebebus, - rašo profesorius. – Ji susirado muzikantą Jonathaną Jonesą ir skyrė jam kambarį mūsų bute. Būčiau prieštaravęs, bet ir pats tikėjausi, kad anksti mirsiu. Taip pat jaučiau, jog reikia žmogaus, kuris išlaikytų vaikus, kai mirsiu“.

1985 metais per vizitą Ženevoje Jane neleido Šveicarijos daktarams atjungti S. Hawkingo gyvybės palaikymo aparatų, kai jam išsivystė plaučių uždegimas. Tačiau papildomas stresas jį slaugant ir grąžinant į gyvenimą atsiliepė jųdviejų santykiams. Profesoriui S. Hawkingui vis didesnį nepasitenkinimą kėlė ir artimi Jane santykiai su Jonathanu.

„Galiausiai nebegalėjau pakęsti tokios situacijos ir 1990 metais išsikėliau iš buto su viena iš savo slaugių Elaine Mason“, - rašo jis. 1995 metais S. Hawkingas vedė Elaine. Tačiau per kelerius metus įtampa taip pat sugriovė jų santuoką ir 2007-aisiais pora išsiskyrė. Tačiau dar prieš tai Kembridžšyro policijai teko tirti jo žmonos kaltinimus smurtu – S. Hawkingas juos vadina nepagrįstais.
Stephenas Hawkingas su antrąja žmona Elaine Mason 1995 metais

„Mano santuoka su Elaine buvo aistringa ir audringa. Išgyvenome savus pakilimus ir nuosmukius, bet tai, kad Elaine buvo slaugė, išgelbėjo man gyvybę“, - rašo profesorius. Savo knygoje S. Hawkingas taip pat dalijasi prisiminimais apie ankstyvą vaikystę ir studijų dienas Oksforde iki pat pat pirmojo mokslinio persilaužimo tyrinėjant juodąsias skyles ir kvantų teoriją. S. Hawkingo aistra žaisliniams traukinukams virto noru suprasti, kaip funkcionuoja pasaulis, įskaitant tokius paslaptingus reiškinius kaip juodosios skylės ir ankstyvosios visatos, bei troškimu mėgautis tokio žinojimo galia.

„Jeigu suprasi, kaip funkcionuoja Visata, tam tikra prasme galėsi ją kontroliuoti“, - teigia S. Hawkingas savo memuaruose, kuriuos rašė su kruopščiu lėtumu – po vieną ar du žodžius per minutę, trūkčiodamas silpstančiais skruostų raumenimis, kuriuos fiksavo su kompiuterio ekranu sujungti judesio jutikliai.

Savo populiariausioje knygoje „A Brief History of Time“ („Trumpa laiko istorija“) profesorius S. Hawkingas iškėlė galimybę fizikams sukurti „visko teoriją“, kuri paaiškintų visas gamtos jėgas - tuomet „mes iš tikrųjų pažintume Dievo protą“.

Knyga, pirmą kartą pasirodžiusi 1988 metas, buvo parduota 10 mln. egzempliorių.

„Fizika mokykloje visuomet būdavo nuobodžiausias dalykas, nes ji tokia lengva ir akivaizdi. Mokytis chemijos jau šiek tiek smagiau, nes gali įvykti tokių netikėtumų kaip sprogimai, - rašo S. Hawkingas. – Tačiau fizika ir astronomija teikia viltį suprasti, iš kur mes atėjome ir kodėl čia esame. Troškau suvokti Visatos gelmes“.

Nepaisydamas to, kad buvo prikaustytas prie invalido vežimėlio ir negali kalbėti, profesorius S. Hawkingas teigė esantis „gana patenkintas“ savo gyvenimu: „Mano neįgalumas nebuvo rimta kliūtis dirbant mokslinį darbą. Jei atvirai, spėju, jog tam tikrais atvejais tai pravertė: man nereikėdavo skaityti paskaitų ar mokyti paskutinio kurso studentų, man nereikėdavo sėdėti nuobodžiuose komitetuose. Taigi galėdavau atsiduoti tik savo tyrinėjimams“. Savo atsiminimų knygą jis užbaigia šiais žodžiais: „Būti gyvam ir tyrinėti teorinę fiziką buvo nuostabu. Esu laimingas, jei kažkuo prisidėjau prie Visatos supratimo“.
Stephenas Hawkingas 1999 metais

Turėjo mirti prieš gerus 50 metų

2009 metų balandžio 20 d. įvyko tai, ko medikai jau tikėjosi kelis dešimtmečius. Vienas garsiausių fizikų pasaulyje, Stephenas Hawkingas, sėkmingai besigrumiantis su savo liga ir nepaisantis fizinės negalios, atsidūrė ties mirties slenksčiu. Kembridžo universitetas, kuriame dirbo fizikas, pasiruošė pačioms blogiausioms naujienoms.

S. Hawkingo būklė buvo apibūdinama kaip „labai rimta“, jam ligoninėje buvo atliekami tyrimai. Laikraščiai publikavo straipsnius, labai jau primenančius nekrologus. Atrodė, kad žmogui, kuris labai aiškiai nupasakojo laiko sąvoką, atėjo laikas.

Bet S. Hawkingas, kaip jam įprasta, įveikė ligą, rašo washingtonpost.com.

S. Hawkingas neturėjo galėti daryti to, ką darė. Šis vyras neturėjo gebėti svarstyti apie Dievo egzistenciją. Jis neturėjo dalintis savo nuogąstavimais apie dirbtinį intelektą ir jo potencialą sunaikinti žmoniją. Ir jau tikrų tikriausiai neturėjo pats asmeniškai dalyvauti britų kino akademijos apdovanojimuose BAFTA, įsitaisęs tokiame pačiame krėsle, koks pavaizduotas ir biografiniame filme apie šį neeilinį mokslininką.

Bet žodis „neturėtų“ fizikui – ne kliūtis.

Baisi liga

ALS – ligos, su kuria S. Hawkingas gyveno daugiau nei 50 metų – poveikis sveikatai yra pasibaisėtinas. Liga gali užklupti bet ką, bet kada. Iš pradžių dėl jos nusilpsta raumenys. Vėliau raumenys atrofuojasi. Organizmas paralyžiuojamas.

Žmogus netenka gebėjimo kalbėti, ryti, o ilgainiui – net kvėpuoti. ALS asociacijos skelbiamais duomenimis, vidutinė žmogaus gyvenimo trukmė nuo diagnozės yra nuo dvejų iki penkerių metų. Daugiau nei 50 proc. pacientų sugeba nugyventi daugiau nei trejus metus. O tuomet gyvųjų skaičius pradeda sparčiai mažėti. Ilgiau nei du dešimtmečius išgyvena mažiau nei 5 proc. pacientų.

Bet S. Hawkingas šiuo atveju pasirodė esąs labai jau neeilinis. Dviejų dešimtmečių po diagnozės ribą jisai kirto. Du kartus. Kartą 1983 metais ir kartą 2003 metais. Šiandien kalendorius rodo 2018 metus.

Kiti ekspertai tikina, kad gyvenime nėra matę nieko panašaus į S. Hawkingą.

„Jis išskirtinis. Nežinau nė vieno kito žmogaus, kuris taip ilgai nugyventų su ALS. Neįprasta ne tik tai, kad jis gyvena taip ilgai, bet ir tai, kad liga, panašu, išblėso. Dabar jis atrodo santykinai stabilios būklės. Tokia stabilizacija – neįtikėtinai retas atvejis“, – dar 2002 metais leidiniui „British Medical Journal“ sakė Londono Karaliaus koledžo klinikinės neurologijos profesorius Nigelas Leighas.

Ir tokie žodžiai – kur kas mažesnė retenybė, nei 50 metų po diagnozės išgyvenantys ALS pacientai. 2012 metais, S. Hawkingui sulaukus 70 metų, savo nuostabą išreiškė dar daugiau mokslininkų. To paties koledžo atstovas Anmaras al-Chalabi agentūrai AP sakė, kad S. Hawkingas yra „neeilinis... nežinau nieko, kas būtų išgyvenęs taip ilgai“.

Tai kuo gi fizikos profesorius išsiskiria? Vien tuo, kad jam pasisekė labiau? O gal jo neprilygstamo intelekto galia kažkokiu būdu sugebėjo apsaugoti nuo neišvengiamo likimo? Niekas aiškiai atsakyti negali. Net ir pats S. Hawkingas, galintis nupasakoti ištisus traktatus apie tai, kokie mechanizmai valdo Visatą, aiškiai nežino, dėl ko taip ilgai išgyveno.

„Gal mano ALS forma prasidėjo dėl prasto vitaminų pasisavinimo“, - svarstė fizikas.

S. Hawkingo ir ALS santykis nuo pat diagnozės buvo neįprastas. Anot medikų, šis neįprastumas ir lėmė fiziko ilgaamžiškumą, kuris nepasiekiamas toli gražu ne kiekvienam šia liga nesergančiam žmogui.

Paprastai ALS tokiame ankstyvame amžiuje neprasideda – vidutinis šią siaubingą diagnozę išgirstančių pacientų amžius yra 55 metai, o S. Hawkingas vos žengęs į trečią gyvenimo dešimtį pajuto pirmus nerimą keliančius simptomus. Viskas prasidėjo nuo kluptelėjimo.

„Trečiais studijų Oksforde metais pastebėjau, kad pasidariau tarsi negrabesnis, vieną ar du kartus parvirtau, atrodytų, be jokios priežasties. Bet tik perėjus į Kembridžo universitetą tą pastebėjo mano tėvas, kuris nugabeno mane pas šeimos gydytoją. Jis mane nukreipė į specialistą. Netrukus po 21 gimtadienio nuvažiavau į ligoninę atlikti tyrimų. Mane labai sukrėtė tai, kad man diagnozavo motorinių neuronų ligą“, - kadaise rašė S. Hawkingas.

Populiarioji kultūra ir politika

S. Hawkingo genialus protas pelnė jam pasaulinę šlovę, jis išgarsėjo kaip sąmojingas oratorius, mokantis pasakoti apie mokslą platesnei auditorijai.

Savo 1988 metų knygoje „Trumpa laiko istorija“ jis siekė mokslininkų bendruomenei nepriklausantiems skaitytojams paaiškinti fundamentines Visatos teorijas. Knyga tapo tarptautiniu bestseleriu ir pelnė jam pasaulinį pripažinimą.

2001 metais jis išleido knygą „Visata riešuto kevale“ (The Universe in a Nutshell).

2007-aisiais S. Hawkingas su dukra Lucy parašė knygą vaikams „Džordžas ir Visatos paslaptys“ (George's Secret Key to the Universe), kurioje stengėsi paaiškinti darbus apie Saulės sistemą, asteroidus, savo pamėgtas juodąsias skyles ir kitus dangaus kūnus.

S. Hawkingas taip pat pateko į populiariąją kultūrą, pasirodė serialuose „Žvaigždžių kelias: Kita karta“ (Star Trek: The Next Generation) ir „Simpsonai“ (The Simpsons), jo balsas skambėjo „Pink Floyd“ dainose.

S. Hawkingas dalyvavo ne tik moksliniuose, bet ir politiniuose debatuose. Donaldą Trumpą prieš jo išrinkimą JAV prezidentu jis pavadino „demagogu, kuris, regis, patinka vulgariausiems sluoksniams“.

S. Hawkingas taip pat perspėjo Britaniją prieš „Brexit“ referendumą 2016 metais ir ragino nesitraukti į Europos Sąjungos: „Praėjo dienos, kai galėjome patys atsilaikyti prieš pasaulį.“

Šaltinis
Temos
It is prohibited to copy and republish the text of this publication without a written permission from UAB „BNS“.
BNS
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (415)