Asociacijos „Futura Scientia“, jungiančios įvairiose šalyse dirbančius lietuvių mokslininkus, nuomone, yra trys didelės problemos, reikalaujančios Seimo ir Vyriausybės pastangų, reformuojant ydingas nusistovėjusias normas.
Tai yra:
1. Nepakankamas ir netvarus mokslinių tyrimų finansavimas, žlugdantis mokslininkų pritraukimą ir grįžimą;
2. Netinkamas mokslinių tyrimų ir studijų finansavimo santykis, kur tyrimų finansavimas daugiau kaip trigubai atsilieka nuo studijų finansavimo;
3. Valstybinio finansavimo organizacijų biurokratizacija.
Būtinybė finansuoti mokslą valstybės lėšomis, deja, dažnai pamirštama. Išsivysčiusių valstybių praktika rodo, kad labiausiai rizikingus fundamentaliuosius mokslinius tyrimus finansuoja valstybės fondai. Verslas apsiima finansuoti taikomuosius tyrimus, kurie būtini jau kuriant konkretų produktą.
Lietuvoje tarp įnovatyvių įmonių labiausiai žinomas biotechnologijų ir lazerių sektorius. Taip yra todėl, kad dar sovietmečiu į šiuos fundamentinius mokslus buvo daug investuota. Geriausiai žinomas pastarųjų metų gyvybės mokslų atradimas – genų redagavimo sistemos CRISPR sukūrimas – taip pat sukurtas valstybės finansais ir šiuo metu puikiai komercializuojamas startuolinėje įmonėje.
Suprasdama mokslinių tyrimų finansavimo svarbą, o taip pat liepiama Europos Komisijos, Lietuvos vyriausybės nukreipė dalį struktūrinių fondų į mokslo sistemą. Jų dėka keletoje mokslo sričių Lietuvoje vykdomi aukščiausio lygio tyrimai. Tačiau nei viena vyriausybė neskyrė reikiamo finansavimo iš biudžeto ir šiuo metu mokslininkai yra labai susirūpinę savo likimu pasibaigus šiam ES finansavimo periodui. Taip pat svarbu pabrėžti, kad struktūriniai fondai buvo ir tebėra labai nestabilus finansavimo šaltinis, o moksle svarbiausia stabilumas. Skandalingas naujojo finansavimo periodo pradžios atidėjimas nuo 2014 iki 2017 metų skaudžiai atsiliepė Lietuvos mokslininkams.
Tiek JAV, tiek Vakarų Europoje moksliniai tyrimai finansuojami per grantų (dotacijų, konkursinio finansavimo) sistemą. Valstybė paskiria sumą pinigų, kurią atviro konkurso tvarka nepriklausomos patyrusių mokslininkų komisijos paskirsto kitiems mokslininkams. Lietuvoje grantų sistema užgimė, tačiau šiuo būdu finansuojama tik labai nedidelė dalis. Priklausomai nuo finansavimo periodo, pagal tenkančią sumą grantams vienam gyventojui, Lietuvoje atsiliekame nuo JAV ir Vakarų Europos 10-60 kartų. Nesant galimybės gauti grantų, į Lietuvą nevažiuoja mokslininkai vykdyti tyrimų, negali grįžti Vakaruose išsilavinimą įgyję lietuviai, nesukuriamos naujos veržlios tyrėjų grupės, kurios dabar pasiekia puikių rezultatų Vakaruose, o mes prarandame pozicijas konkurencinėje kovoje.
Specialios programos sukūrimas kelių dešimčių pasaulinio lygio mokslininkų pritraukimui būtų vienas svarbiausių šios vyriausybės uždavinių, ką matome ir iš „Idėjos Lietuvai“ siūlymų, kur siūloma asociacijos „Futura Scientia“ diskusijose gimusi „50-ies profesorių“ programa.
Lietuvoje švietimui skiriamas BVP procentas yra panašus į ES valstybių procentą. Tačiau aukštasis mokslas susideda iš švietimo (studijų) ir mokslinių tyrimų. Šiuo metu universitetinėms studijoms skiriama daugiau kaip tris kartus daugiau lėšų universitetuose negu moksliniams tyrimams. Dėl to turime net 112 proc. daugiau studentų negu ES vidurkis (t.y. daugiau kaip du kartus daugiau), o tyrėjų tėra 6279. Palyginimui, Suomija turi 50367 tyrėjus. Ši šalis yra dvigubai didesnė, todėl reikėtų patikslinti, kad atsiliekame „tik“ 4-5 kartus. Tai atsispindi ir rezultatuose. Suomijoje mokslininkų straipsnių 2016 metais buvo išspausdinta 52000, o Lietuvoje tik 2800. Blogiausiai yra tai, kad dėl šios nesubalansuotos sistemos Lietuva paruošia daug studentų, kurie pabaigę studijas negali rasti aukšto lygio įdomaus tiriamojo darbo, bet nesunkiai jį randa Vakaruose ir yra mielai priimami geriausiose tyrimų įstaigose.
Taigi, yra būtina didinti moksliniams tyrimams skiriamą finansavimo dalį, iš dalies ir universitetinių studijų sąskaita. Nepamirškim, kad daugumoje Lietuvos universitetų tyrimai deja nėra aukšto tarptautinio lygio, o studentai nematę laboratorijų ir neprisilietę prie tyrimų, nepaskelbę tarptautinio lygio publikacijų negauna ir patenkinamo lygio išsilavinimo. Rezervų tikrai esama – būtina mažinti administracinius ir kitus vadybinius kaštus. O tie universitetai, kurie nesugebės sukurti tarptautinio lygio tyrimų bazės, neišvengiamai silpnės ir bus priversti užsidaryti ar prisijungti.
Trečioji didžiulė bei reikalaujanti neatidėliotino sprendimo problema yra milžiniška Lietuvoje sukurta biurokratinė mašina. Struktūriniams fondams ir biudžeto lėšoms paskirstyti mokslui ir inovacijoms sukurta eilė agentūrų, tokių kaip CPVA, ESF, LVPA, MITA, LMT. Palyginus šių agentūrų vidutinius darbo užmokesčius (1299-1896 Eur 2017 spalio mėnesį, prieš mokesčius, Sodros duomenys) su Vilniaus universiteto darbuotojų vidutiniu atlyginimu (834 Eur) matyti, jog valstybėje prioritetas yra ne tyrimus vykdantieji, o tyrimus prižiūrintieji ir pinigus dalinantys žmonės.
Akivaizdu, kad Lietuvai tiek agentūrų per daug. Tarptautiniai ekspertai jau ne kartą rekomendavo, kad užtenka palikti dvi – vieną, kuri administruotų fundamentinio, ir kitą, kuri administruotų taikomojo mokslo finansavimą. Ateityje mažėjant struktūrinių fondų lėšoms, tai būtinai teks daryti.
Praeitą rudenį pildydami grantų paraiškas, pamatėme naujas, daugybę puslapių turinčias formas, kuriose buvo prašoma perteklinės nemokslinės informacijos Teigiama, kad šios naujos formos atėjo iš Finansų ministerijos. Tačiau tai eilinį kartą užkerta kelią aukšto lygio mokslininkų pritraukimui ir grįžimui į Lietuvą. Būtina, kad didėtų finansuojančių įstaigų pasitikėjimas mokslininkais ir gilėtų supratimas, kad moksliniai tyrimai nėra tiesiog produkto kūrimas ir tikri tyrimai dažniau būna nesėkmingi negu sėkmingi.
Lietuvos mokslo taryba jau įrodė, kad gali sėkmingai organizuoti grantų konkursus ir taip finansuoti mokslą. Tačiau pinigų, prieinamų visiems daktaro laipsnį neseniai įgijusiems mokslininkams, yra labai nedaug. Pernai LMT jų paskirstė tik apie 15 mln Eur, ir dėl to sėkmės procentas (pvz. mokslininkų grupių grantams gauti) buvo mažiau negu 10 proc. Palyginimui Suomijoje konkursiniams grantams yra skiriama apie 600 mln Eur per metus. O ką tada daryti grantų negavusiems jauniems mokslininkams? Kaip pradėti savo tyrimų tematikos vystymą?
Jei veiktų efektyvi ir konkurencinga grantų finansavimo sistema, būtų išvengiama daug administravimo etapų trukdančių sisteminiam proveržiui. Doktorantų ir posdokų finansavimas turėtų daugiausia eiti per vadovo grantus, ir tik geriausių jų dalis – tiesiogiai iš Švietimo ministerijos, iš kur šiuo metu ateina visos doktorantūros stipendijos. Vakaruose ji yra finansuojama iš vadovo granto, o tai įtakoja ir studento požiūrį. Dabar tenka pateikti paraiškas daugybei smulkių pagalbinių šaukimų, tokių kaip parama kelionėms, dalyvavimui konferencijose, ar studentų mokslinių tyrimų yra tik tyrėjų laiko švaistymas, nesukuriantis pakankamos pridėtinės vertės. Tikslingiau šį laiką būtų nukreipti į paraiškų pildymą grantams, kur sistemoje būtų pakankamas lėšų kiekis, kuris užtikrintų konkurencingą Lietuvos mokslo ir visos ekonomikos vystymąsi.
