Mitai apie gyvūnus: ar tikrai rykliai neserga vėžiu, o bebrų išskyrų dedama į ledus?

Prisipažinkime: daugelis iš mūsų vis dar tikime pasakų, animacinių filmų ir reklamų suformuotais mitais apie gyvūnus. Ar vis dar galvojate, kad strutis slepia galvą smėlyje, o nuo rupūžių galima užsikrėsti karpomis? Jei gūžčiojate pečiais, šis tekstas kaip tik jums.

Mitas: Bebrų analinių išskyrų dedama į vanilinius ledus ir kitus maisto produktus.

Turbūt teko girdėti, kad bebrų analinių liaukų išskyrų, vadinamų muskusu (lot. castorium), dedama į kvepalus ir į maisto produktus, skoniams sustiprinti.

Iš tiesų muskusas labai brangus – iki 70 dolerių už maždaug pusę kilogramo analinių liaukų (išspaustas grynas muskusas dar brangesnis), taigi vargiai tikėtina, kad jo deda į mūsų valgomus produktus.

2011 m. Vegetarinių tyrimų grupė parašė penkioms vanilės prieskonį gaminančioms kompanijoms ir paklausė, ar jos naudoja gamybai muskusą. Atsakymas – pagal JAV maisto ir vaistų kontrolės administracijos nustatytas normas, to daryti negalima (Administracija kontroliuoja, ko dedama į vanilės ekstraktus ir priedus).

Menkai tikėtina, kad muskuso būtų ir masinės gamybos produktuose.

Mitas: Šunys ir katės neskiria spalvų.

Šunys ir katės visgi mato kur kas daugiau spalvų, nei manėme.

Tiek šunys, tiek katės mato mėlyną ir žalią spalvą. Jų akyse yra daugiau šviesą skiriančių ląstelių nei žmonių akyse, todėl tamsoje šie gyvūnai mato geriau.

Šis mitas tikriausiai atsirado todėl, kad kiekvienas gyvūnas spalvas mato kitaip nei žmonės.

Raudona ir rožinė katėms atrodo veikiau žalia, o violetinė gali atrodyti kaip dar vienas melsvos atspalvis. O šunų akyse kolbelių – spalvas skiriančių ląstelių – mažiau, taigi mokslininkų skaičiavimu, jie skiria tik apie septintadalį žmonių matomų spalvų.

Mitas: Žmonės kilo iš šimpanzių.

Tarp žmonių ir šimpanzių yra neįtikėtinai daug panašumų, ne pats mažiausias DNR – apie 98,8 proc. jo yra identiški.

Tačiau dėl evoliucijos per daugelį kartų atsiranda genetinių pokyčių. Prieš 6 ar 8 mln. metų šimpanzės ir žmonės turėjo bendrą protėvį, bet nuo to laiko daug kas pasikeitė.

Šiuolaikinės šimpanzės kilusios iš kitos beždžionių šeimos medžio šakos, kuri, po teisybei, artima žmonėms.

Mitas: Stručiai iš baimės kiša galvą į smėlį.

Išsigandę stručiai nekiša galvos į smėlį. Iš tiesų jie apskritai nekiša galvos į smėlį.

Kartais iš baimės stručiai krenta ant žemės ir apsimeta negyvais.

Mitas: Žmonėms atsiranda karpų nuo varlių ir rupūžių.

Karpomis užsikrečiama ne nuo varlių ar rupūžių, jomis galima užsikrėsti, paspaudus ranką karpų turinčiam žmogui.

Karpos atsiranda dėl žmogaus papilomos viruso, jį turi tik žmonės.

Mitas: Žirafos miega tik pusę valandos per dieną.

Žirafos miega panašiai tiek, kiek miega visi dieniniai gyvūnai.

Norėdami paneigti šį mitą, mokslininkai 152 dienas stebėjo penkias suaugusias ir tris jaunikles žirafas – skaičiavo, kiek laiko jos snaudžia ir miega. Žirafos miega naktį ir kiek nusnūsta dieną (kažką primena?). Viena žirafa miegodavo iš viso po 4,6 val. per parą.

Mitas: Rykliai neserga vėžiu.

2013 m. tyrėjai pastebėjo, kad didžiojo baltojo ryklio burnoje auga auglys. Kitas atvejis – auglys trumpauodegio variaspalvio ryklio galvoje.

Šie atvejai – ne vieninteliai. Kiti mokslininkai yra matę, kaip daugeliui kitų rūšių ryklių atsirado auglių.

Mitą, kad rykliai neserga vėžiu, paskleidė gydytojas I. Williamas Lane‘as, kuris pardavinėjo ryklių kremzles kaip vaistą nuo vėžio.

Mitas: Auksinės žuvelės ką nors atsimena ne ilgiau nei sekundę.

Iš tiesų auksiniai karosai turi gana gerą atmintį. Jie gali atsiminti kažkokį dalyką kelis mėnesius, o ne kelias sekundes, kaip sako žmonės.