Gali atrodyti keista, kad šie du dramatiški įvykiai turėjo kokį nors ryšį. Norint suprasti, kas tai galėtų būti, grįžkime prie šios krizės pradžios, skelbia iflscience.com.

Pirmoji šio geologinio įvykio pusė mokslininkams yra gerai žinoma. Maždaug prieš 6 milijonus metų Gibraltaro sąsiauris – tarpas tarp Ispanijos ir Maroko, kuris jungia Viduržemio jūrą su Atlanto vandenynu – gana staiga užsivėrė, o tuo metu šiame rajone vyravo sausas ir šiltas klimatas.

Šie veiksniai nulėmė, kad didelė dalis iš jūros išgaravusio vandens taip ir nebuvo papildyta. Dėl to jūra tapo milžiniška druskos saugykla.

Kelis šimtus tūkstančių metų Viduržemio jūros baseine jūros lygis buvo maždaug penkiais kilometrais giliau nei įprastai. Visi likę vandens telkiniai buvo tokie sūrūs, kad išmirė dauguma gyvybės rūšių.

Maždaug prieš 5,3 milijono metų Mesinos druskingumo krizė baigėsi – vėl atsivėrė Gibraltaro sąsiauris, kas sukėlė Atlanto vandenyno krioklį.

Jo aukštis siekė apie kilometrą, o vandens srautas maždaug tūkstantį kartų viršijo šių laikų Amazonės upės vandens srautą. Taip Viduržemio jūra netrukus vėl sugrįžo.

Ženevos universiteto vadovaujama tarptautinė komanda įtarė, kad tai buvo ne visa istorija. Jie spėjo, kad tokio didelio vandens kiekio praradimas galėjo turėti gana neįprastą antrinį poveikį – konkrečiai, aplinkui galėjo sukelti ugnikalnių išsiveržimus.

Ši prielaida nėra nauja. Vulkanologai spėja, kad kai ugnikalnio viršuje tirpsta ledas, jis sumažina magmos kameroje susidariusį slėgį. Tai leidžia susiformuoti ertmėms, kurios savo ruožtu didina vidinį magmos kameros slėgį.

Jeigu tai pasiekia kritinį tašką, ugnikalnis išsiveržia. Tas pats principas galioja ir Mesinos druskingumo krizei. Kadangi visas vanduo dingo, smarkiai sumažėjo spaudimas visoms žemiau esančioms magmos kameroms ir, kaip rodo jų skaitmeninis modeliavimas, sustiprėjo vulkaniniai procesai.

Šiai idėjai pagrįsti mokslininkų komandai reikėjo rasti kelis vienu metu vykusius ugnikalnių išsiveržimus. Ir, iš tikrųjų, jie buvo – tuo metu aplink Viduržemio jūrą įvyko 13 išsiveržimų, o tai du kartus viršija vidutinį vulkaninį aktyvumą šioje pasaulio dalyje.

Galų gale, tai reiškia, kad klimato pokyčiai gali keliais būdais suaktyvinti ugnikalnius – turint omenyje mūsų vyraujančią priklausomybę nuo iškastinio kuro, turėtume tai gerai įsidėmėti.