Didžioji jo dalis yra net kilometro gylyje. Šis atradimas paskatino mokslininkus imtis išsamesnių tyrimų – analizuoti tai, ką pavyksta gauti uoloje daromuose gręžiniuose, rašoma svetainėje iflscience.com.
„Zelandija – tai ilgus amžius okeano gelmėse skendintis kontinentas. Mokslininkų iniciatyva vykdomas gręžinėjimas suteikia galimybę atskleisti net 60 mln. metų slėptas paslaptis, – sakė ekspedicijos projekto vadovas Jamie Allanas. – Ši ekspedicija padėjo įgyti naujų įžvalgų apie Žemės istoriją, taip pat kalnų formavimosi Naujojoje Zelandijoje aplinkybes, tektoninių plokščių judėjimo ypatumus, vandenyno cirkuliacijos pokyčius ir pasaulinės klimato kaitos dėsningumus.“
Per devynias savaites trukusią ekspediciją mokslininkai atliko keletą jūros dugno gręžinių ir paėmė Zelandiją sudarančių uolienų mėginius. 2,5 tūkst. metrų gylyje esančios nuosėdos ir uolienos buvo gautos iš šešiose vietose padarytų 1 250 metrų gylio gręžinių.
Ypač vertingi geologiniai radiniai leido išsiaiškinti, kaip per kelias dešimtis milijonų metų kito kadaise nuskendusio žemyno geologija, vulkanizmas ir klimatas.
Gautus mėginius tyrusiems mokslininkams pavyko nustatyti šį tą ypač reikšmingo. Jie aptiko begalės fosilijų pėdsakus, paliktus pačių įvairiausių gyvūnų, tarp kurių ir mikroskopinio dydžio kriauklelės, priklausiusios šiltame sekliame vandenyno vandenyje, o ne kontinentiniuose šelfuose besiveisusiems gyvūnams, ir sausumos augalų sporos.
Tyrimų rezultatai leidžia pateikti pagrįstų spėjimų apie kadaise gyvavusį Zelandijos žemyną, gerokai besiskiriantį nuo šiandien po vandeniu skendinčio ploto.
Atrodo, kad žemynas kitados buvo iškilęs aukštai virš vandens. Nekyla abejonių, kad tuo metu jame buvo sudarytos puikios sąlygos veistis nesuskaičiuojamai galybei gyvūnų ir augalų rūšių.
Mokslininkai daro prielaidą, kad žemynas prieš maždaug 80 mln. metų atskilo nuo Australijos ir Antarktidos. Šis įvykis veikiausiai davė pradžią ištisam procesui, kurio kulminacija tapo lėtas ir laipsniškas didelių sausumos plotų grimzdimas po vandeniu. Virš vandens liko tik Naujoji Zelandija ir dar keletas salų.
Tokia išvada galėtų paaiškinti, kaip kai kurios laukinės gyvūnijos rūšys atsidūrė tose vietose, kuriose aptinkamos dabar, nors yra atskirtos didžiulio gilaus vandenyno ploto.
„Gali būti, kad, išsiaiškinus didžiulius šiaurinėje Zelandijos (kurios dydis maždaug kaip Indijos) dalyje vykusius geografinius pokyčius, pavyks atsakyti į klausimus, susijusius su augalų ir gyvūnų paplitimu bei evoliucija Pietų pusrutulyje esančioje Ramiojo vandenyno teritorijoje“, – daro prielaidą organizacijos „The Geological Society of America“ svetainėje paskelbtos publikacijos bendraautoris Rupertas Sutherlandas.
Jis tvirtina, kad įrodymai apie kadaise plytėjusį sausumos plotą ir seklius vandenis paaiškina, kaip gyvūnai ir augalai galėjo išplisti atitinkamoje teritorijoje.
Artimiausiu metu mokslininkai ketina aiškintis, kaip vyko tektoninių plokščių judėjimas ir kokią įtaką jis turėjo didžiulio sausumos ploto nugrimzdimui.
