Tačiau jam ramybės neduoda neišspręstas mokslinis ginčas, dėl kurio beveik 30 metų verda aistros.

S.Hawkingas fizikos pasaulyje akimirksniu išgarsėjo po to, kai pasauliui pateikė matematinį „Didžiojo sprogimo“ teorijos įrodymą.

Ši teorija byloja, kad visa Visata sprogo iš be galo mažo taško, kurio tankis ir gravitacija taip pat buvo begaliniai. S.Hawkingas sugebėjo tai įrodyti naudodamas matematinius metodus, kuriuos sukūrė Rogeris Penrose‘as.

Tačiau R.Penrose‘o metodai buvo sukurti ne Visatos pradžios, o juodųjų skylių savybių nagrinėjimui.

Mokslas jau seniai prognozavo, kad jei savo gyvenimo pabaigoje subliūkštų pakankamai didelė žvaigždė, tai visa žvaigždėje likusi materija susispaustų į be galo mažą tašką su be galo dideliu tankiu ir gravitacija – kolapsarą.

S.Hawkingas suvokė, kad Visata iš esmės yra išvirkščia juodoji skylė; vietoj to, kad materiją suspaustų į kolapsarą, Visata pradėjo egzistuoti tada, kai kolapsaras išsiplėtė ir suformavo viską, ką dabar matome aplinkui – nuo žvaigždžių ir planetų iki žmonių.

S.Hawkingas suprato, kad norint iki galo suvokti Visatą, jam reikės atskleisti juodųjų skylių paslaptis, todėl jis su kolegomis fizikais išsirengė į neįprastą intelektualinę ekspediciją – tramdyti juodųjų skylių. Laikotarpis nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios iki devintojo dešimtmečio pradžios buvo pradėtas vadinti juodųjų skylių tyrinėjimo „aukso amžiumi“.

Po truputį fizikai pradėjo suprasti juodųjų skylių prigimtį.

Tačiau S.Hawkingas suvokė, kad bendrame ryškėjančiame vaizde trūksta kažko svarbaus. Visi su juodosiomis skylėmis susiję mokslo darbai iki tol naudojo fizikos dėsnius, galiojančius didelio mastelio Visatoje.

Gravitacijos fizika buvo sukurta I.Newtono, ją papildė A.Einsteino bendroji ir specialioji reliatyvumo teorijos. S.Hawkingas suprato, kad norint iki galo perprasti juodąsias skyles, fizikams taip pat reikėtų naudoti ir mažo mastelio Visatos fizikos dėsnius – dėsnius, sukurtus siekiant paaiškinti atomų ir subatominių dalelių judėjimą, dar žinomus kvantinės mechanikos pavadinimu.

Bet kilo problema: iki tol dar niekas nebuvo kombinavęs abiejų fizikos sričių. Visgi S.Hawkingo tai nesustabdė. Jis nusprendė atrasti naują būdą priversti kvantinės mechanikos fiziką egzistuoti šalia Einšteino reliatyvumo intensyvios juodųjų skylių gravitacijos sąlygomis.

Po kelių darbo mėnesių įžymusis fizikas pasiekė stebėtinų rezultatų. Jo lygtys rodė, kad iš juodųjų skylių kažkas iškeliauja.

Tai turėjo būti neįmanoma: visi manė, kad vienintelis dalykas, tikrai žinomas apie juodąsias skyles, yra tas, jog į ją medžiaga gali patekti, bet iš jos ištrūkti negali niekas – net ir šviesa.

Kuo daugiau S.Hawkingas gilinosi į šią sritį, tuo labiau buvo įsitikinęs savo teisumu. Jis galėjo matyti juodųjų skylių skleidžiamą švytėjimą. Todėl jis suprato, kad dėl šio spinduliavimo (vėliau pavadinto Hawkingo spinduliavimu) juodosios skylės galų gale sunyktų ir pradingtų.

Nors fiziko teorijos apie juodųjų skylių išnykimą buvo revoliucinės, jos labai greitai įsitvirtino mokslo pasaulyje. Bet S.Hawkingas nujautė, kad jo darbas turi ir kur kas fundamentalesnių pasekmių.

1976 metais jis žurnale „Physical Review D“ publikavo straipsnį, pavadintą „The breakdown of predictability in gravitational collapse“ („Gravitacinio kolapso prognozuojamumo analizė“). Šiame darbe S.Hawkingas tvirtino, kad dėl spinduliavimo išnyksta ne tik juodoji skylė.

Jis rašė, kad taip pat išnyksta ir informacija apie viską, kas iki tol buvo atsidūrę juodojoje skylėje.

Kasdieniame gyvenime mes esame pratę, kad informacija gali pradingti. Tačiau, fizikų teigimu, to neturėtų būti. Informacija, pasak fizikų, niekada neišnyksta – tiesiog kartais ją sunkiau surasti.

Priežastis, dėl kurios fizikai laikosi minties, kad informacijos prarasti neįmanoma, yra ta, jog tai yra jų ryšys su praeitimi ir ateitimi. Jei informacija išnyktų, tai mokslas niekada negalėtų sužinoti, kas vyko praeityje ar prognozuoti, kas vyks ateityje. Egzistuoja mokslui prieinamų žinių ribos.

Daugelį metų į S.Hawkingo idėjas niekas nekreipė per daug dėmesio – iki lemtingo susitikimo San Franciske.

S.Hawkingas savo idėjas pristatė garsiausiems pasaulio fizikams, o tarp jo klausytojų buvo ir garsiausi tuometiniai dalelių fizikos specialistai Gerardas t'Hooftas ir Leonardas Susskindas.

Jie buvo sukrėsti. Abu suvokė, kad S.Hawkingo „prognozuojamumo analizė“ gali būti taikoma ne tik juodosioms skylėms, bet ir visiems fizikiniams procesams.

Anot L.Susskindo, jei S.Hawkingo idėjos būtų teisingos, jos užkrėstų visą fiziką. Dėl jų išnyktų visi tiesioginiai priežasčių ir pasekmių ryšiai. Fizika taptų bereikšme.

Nuo to susitikimo „informacijos paradoksas“ yra vadinamas viena iš fundamentaliausių ir sunkiausių fizikos problemų.

Tarp dviejų priešininkų stovyklų virė argumentų kova. Vienoje pusėje buvo L.Susskindas ir visi kiti, įsitikinę, kad S.Hawkingas klysta, o informacija išnykti negali, o kitoje pusėje – pats S.Hawkingas ir žmonės, tikėję, kad visą fiziką derėtų perrašyti atsižvelgiant į informacijos nepastovumą, kurį nurodė S.Hawkingas.

Dvidešimt metų grumtynės tarp abiejų stovyklų šalininkų nenurimo. Nė viena pusė nenorėjo pripažinti pralaimėjimo. Tol, kol jaunas genialus matematikas iš Argentinos Juanas Maldacena nepaskelbė savo mokslinio darbo.

Šiame moksliniame darbe buvo pateiktas, kaip teigė autorius, tikslus matematinis informacijos likimo juodosiose skylėse paaiškinimas – juo įrodyta, kad informacija neišnyksta. Atrodė, kad S.Hawkingui ir jo šalininkams gresia pralaimėjimas. Tačiau fizikas nepasidavė.

S.Hawkingas nusprendė su jaunu studentu Christophe‘u Galfardu išnagrinėti J.Maldacenos darbą ir jį paneigti.

Jie abu manė, kad naudodamiesi tais pačiais matematiniais metodais kaip ir argentinietis, galės įrodyti, jog informacija iš tiesų prarandama. Bet praėjus dvejiems metams darbo savo tezės įrodyti jie vis dar negalėjo.

Tada įvyko skaudi nelaimė. S.Hawkingas susirgo plaučių uždegimu ir buvo skubiai nuvežtas į ligoninę, kur medikams teko kovoti dėl jo gyvybės.

S.Hawkingas ligoninėje prabuvo ilgiau nei trejus mėnesius. Lovoje, kuri, daugelio manymu, galėjo tapti paskutiniu patalu, jam kilo išganinga mintis, kurios buvo laukta beveik tris dešimtis metų – informacijos paradokso sprendimas.

Jau ne pirmą kartą liūdniausioms medikų prognozėms nepaklusęs S.Hawkingas greitai vėl griebėsi darbo – naujų informacijos paradokso įrodymų paieškos.

Praėjusių metų liepą vienoje iš prestižiškiausių fizikos konferencijų S.Hawkingas visus nustebino savo pareiškimu.

Jis pareiškė išsprendęs informacijos paradoksą. Tačiau, daugumos klausytojų nustebimui, konferencijoje jis dalyvavo ne tam, kad gintų savo ilgalaikius įsitikinimus, jog informacija juodosiose skylėse išnyksta. Jis konferencijoje dalyvavo tam, kad pareikštų, jog gali įrodyti priešingą dalyką.

S.Hawkingas bendrais bruožais pristatė įrodymą, kuris, jo manymu, turėjo galų gale išspręsti problemą, jo iškeltą beveik prieš tris dešimtis metų. Nepaisant garsių pareiškimų vis dėlto kai kurie fizikai taip ir liko neįtikinti.

Nuo konferencijos jau praėjo ilgiau nei metai, o S.Hawkingas dar nepateikė galutinio matematinio savo idėjų įrodymo. Tačiau jis – užsispyręs žmogus. Jei jau jam teks atsisakyti nuomonės, kurios laikytasi beveik 30 metų, tai tas bus padaryta pačiam įrodžius, jam tinkamu laiku.

Nepaisant prastėjančios sveikatos ir vis didėjančių bendravimo su kolegomis problemų, S.Hawkingas vis dar ieško uždavinio sprendimo.

Jei jam pavyks pabaigti kolegas įtikinantį įrodymą, jis bus ne tik išsprendęs vieną sudėtingiausių fizikos uždavinių, bet ir atlikęs ypatingos svarbos darbą pačioje savo karjeros pabaigoje.

Tai būtų žygdarbis, kurio nesugebėjo atlikti net ir S.Hawkingo herojus A.Einsteinas.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją