Remiantis ekologinio kompensavimo koncepcija, kuri apima žalos aplinkai vengimą, minimizavimą, pažeistos bioįvairovės atkūrimą ir atstatymą, galima mėginti suderinti verslo plėtrą su miestų gyventojų teise į švarią aplinką.

Vienas pavyzdžių - Švedijos miestas Geteborgas, kuris yra vienas sparčiausiai augančių šios šalies miestų. Geteborgo savivaldybė yra patvirtinusi gaires, kurios taikomos derybose su investuotojais dėl miestuose statomų objektų, rašoma Kauno technologijos universiteto (KTU) pranešime.

Dažnai žalos gamtai atlyginimo priemonės yra savanoriškos, jos nėra privalomos, tačiau jų pritaikymas atspindi bendrą vystytojų ir savivaldybių siekį išsaugoti balansą tarp gamtinės aplinkos mieste ir urbanistinės plėtros.

„Žinoma, šiuolaikinėse valstybėse miestų plėtra kuria pridėtinę vertę, kelia ekonominį lygį ir didina konkurencingumą, tačiau daroma žala gamtinei aplinkai yra taip pat neišvengiama, – pabrėžia KTU vyresnysis mokslo darbuotojas Jesperas Personas. – Vis dėlto, harmonija yra labai svarbi, siekiant darnaus miestų vystymo ir žalą įmanoma subalansuoti.“

Pasak kitos KTU mokslininkės Audronės Telešienės ir Lietuvoje yra tinkamų žalos gamtai kompensavimo pavyzdžių, vienas jų - Vilniaus aplinkkelio įrengimas, kai siekiant sumažinti ir kompensuoti poveikį gamtai, aplinkkelio statybos buvo atitrauktos nuo gyvenamųjų namų, pastatyti paviršinio vandens valymo įrenginiai, statyti pylimai, triukšmo slopinimo sienos, žalios (augalų) buferinės zonos bei vykdytas Buivydiškių tvenkinių ir kanalų valymas.

Visgi, nepaisant kai kurių sėkmingų žalos gamtai kompensavimo atvejų apgailestaujama, kad visuomenė ne visada suvokia, kodėl reikia išsaugoti tam tikrus gamtinius resursus ir tai lemia informacijos stygius apie darnios plėtros svarbą. Todėl iš kitų šalių yra, ko pasimokyti, kaip migraciją į miestus padaryti naudingesne.

DELFI primena, kad Vilniuje viešėjęs Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas Marošas Ševčovičius yra sakęs, kad šiuolaikinė migracija į miestus - beprecedentė.

„Žmonijos istorijoje to dar nebuvo – dauguma Žemės gyventojų dabar gyvena miestuose. Dabartinis urbanizacijos mastas neįtikėtinas – kasdien į miestus persikelia 180 000 žmonių! Taigi per tas kelias sekundes, kol perskaitysite šį sakinį, į miestą persikels dar 25 žmonės. Tokiu tempu iki 2030 m. miestuose apsigyvens ne mažiau kaip du trečdaliai pasaulio gyventojų", - pastebėjo jis.

Kartu nepaprastai sparti urbanizacija kelia nemažų problemų, kaip antai tarša, eismo spūstys, kai kuriose šalyse – didelis skurdas. Be to, miestai pirmiausia nukenčia dėl klimato kaitos.

Jis yra paminėjęs keletą miestų, kuriuos galima vadinti išmaniais ir iš kurių verta pasimokyti.

Pirmasis: Nyderlandų Roterdamo–Hagos regionas, susiejęs ne mažiau kaip 23 vietos valdžios institucijas.

Antrasis – miestas Umeo. Pasak M.Ševčovičiaus, šis Švedijos miestas augo labai sparčiai ir todėl siekė rasti pažangių sprendimų, pirmiausia galinčių pagerinti judrumą mieste.

„Štai kelios jo iniciatyvos: saulės energiją naudojančios elektrinių dviračių ir elektromobilių įkrovimo stotelės, naujos elektrobusų stotelės, kuriose laukimo ir variklio šildymo žiemą laikas gerokai trumpesnis, ypač spartaus visų elektrobusų įkrovimo stotelės ir kt. Jau kelerius metus iš eilės miestas pripažįstamas geriausiu energijos naudojimo efektyvumo srityje ir jam suteikiamas Europos žaliosios sostinės vardas", - kalbėjo jis.

Trečiasis pavyzdys – Londonas, kuris užsibrėžė tikslą iki 2019 m. tapti pirmąja pasaulyje ypač mažos išmetamosios taršos zona.