L Mažučio ir jo mokslinės grupės tyrimai susiję su pavienių ląstelių genetine informacija, personalizuota vėžio diagnostika ir kitų gyvybės mokslų sritimis. Anot mokslininko, Lietuva turėtų ypatingai didžiuotis VU Gyvybės mokslų centre įsikūrusiu Biotechnologijos institutu ir jo mokslininkais, kurių darbus vertina visame pasaulyje, ir kurie kai kada netgi atsisako itin finansiškai patrauklių pasiūlymų, lieka mūsų šalyje ir kelia jos mokslo lygį.
– VU Biotechnologijos institutas – kokiais trimis žodžiais apibūdintumėt šią vietą?
– Tokie žodžiai, visų pirma ateinantys į galvą, būtų: Janulaitis, „Fermentas“, pavyzdinis.
Bent jau man asmeniškai, VU Biotechnologijos institutas asocijuojasi su prof. Eugenijaus Arvydo Janulaičio vardu, kadangi jis buvo vienas iš tų žmonių, kurie vadovavo tam institutui, ir daug prisidėjo prie instituto mokslo kokybės kėlimo, tarptautiškumo ir konkurencingumo.
O biotechnologijų įmonė „Fermentas“ ir Institutas labai glaudžiai bendradarbiavo: vyko nuolatiniai žmonių mainai, apsikeitimas patirtimi, ir tai buvo labai naudinga abiem pusėms.
Paskutinį pasirinktą žodį „pavyzdinis“ aiškinčiau tuo, kad institutas gavo Europos Komisijos įvertinimą kaip „Centre of Excellence”.
O biochemijos studijos, kurias baigiau, man apskritai buvo labai įdomios ir naudingos.
– Studijavote ne tik Lietuvoje, bet ir Strasbūre, bei Harvarde. Kaip ir kuo skyrėsi studijos Lietuvoje, Prancūzijoje, ir JAV?
– Sakyčiau, sunku lyginti, nes tai buvo skirtingi mano karjeros etapai: magistrantūra, doktorantūra ir podoktorantūros studijos.
Tačiau norėčiau pabrėžti tai, kad nesvarbu, kur bebūtum, – ar Lietuvoje, ar Prancūzijoje ar JAV – visur yra svarbu įsigilinti į savo sferą ir tapti bent jau savo srities specialistu.
Išskirčiau tai, kad biochemijos studijos Lietuvoje ir darbas Biotechnologijos institute man suteikė labai tvirtus pagrindus tolimesnei karjerai.
– Kada apsisprendėte, kad tai, ką darote dabar, yra jūsų pašaukimas? Ar buvo sunku apsispręsti?
– Kažkokio „pašaukimo“ niekada nejutau. Mano apsisprendimas pasukti mokslo ir technologijų keliu atėjo natūraliai, laiko eigoje, ir tikrai ne per dieną.
– Kokioje pozicijoje yra Lietuva pasaulyje mikrotechnologijų srityje? Kurios šalys yra labiausiai pažengusios, jūsų nuomone?
– Mikrotechnologijų variantų yra įvairių, bet tai, kuo užsiimame mes – pavienių ląstelių tyrimais – pasaulyje užsiima tik kelios mokslinės grupės. Ir tai yra labai džiugu. Praėjusiais metais pas mus atvyko stažuotis mokslininkai iš Kalifornijos technologijų instituto, Oksfordo, Dublino, Glazgo, Barselonos Genomo centro, ir kitų mokslo centrų.
Pagalvokit, kaip dažnai į Lietuvą, kuri yra maža šalis Europos pakraštyje, atvažiuoja mokslininkai išmokti naujų technologijų? Manau, jog tai, kad pas mus atvažiuoja stažuotis iš užsienio, parodo ir mūsų poziciją pasaulyje.
– Kaip vertintumėte jaunuosius Lietuvos mokslininkus?
– Tiesą sakant nenoriu vertinti. Kaip ir visur, jų yra visokių. Bet man be galo malonu matyti tai, kad Lietuvos jaunieji tyrėjai dažnai būna labai gerai įvertinami užsienyje.
Pavyzdžiui, neseniai vienam mūsų grupės doktorantui Juozui Nainiui pasiūlė pereiti į doktorantūrą Kolumbijos universitete JAV, su pilna stipendija. O jis atsisakė ir grįžo į Lietuvą. Esu įsitikinęs, kad nedažnas taip pasielgtų.
– Pabaigai – žmonės mėgsta spekuliuoti, kada bus pagaliau išrasti vaistai nuo vėžio. Jūs, kaip mokslininkas dirbantis su potencialių vaistų nuo vėžio bandymais, ar turite atsakymą?
– Daug vaistų nuo įvairių vėžio formų jau yra surasta ir sėkmingai naudojama, bet vėžys yra klastinga ir sudėtinga liga.
Be to dažnai žmonės sužino apie juos užklupusį vėžį, kai jis jau būna metastazavęs (išplitęs į kitus organus).
Tikėtina, kad ateityje vėžio ir kitų sudėtingų ligų gydymas bus personalizuotas, nes kiekvienas žmogus turi tik jam būdingą genotipą, polinkį į ligas ar atsaką į vaistus. Šia linkme ir stengiamės dirbti.
