Tuo labiau, kad šis kelia rimtą grėsmę astronautų gyvybei. Pavyzdžiui per incidentą 2013 metais TKS išorėje dirbusio italų astronauto Lucos Parmitano skafandro šalme pradėjo kauptis vanduo, kuris apsėmė jo burną, nosį ir akis. Tąkart astronautas buvo skubiai grąžintas į stotį ir tik per plauką išvengė lemtingos baigties. Tačiau tokių incidentų būta ne vieno.
Apskritai, iš 18 dabar esamų kostiumų tik 11 tinkami naudoti ir tie patys daugybę kartų lopyti ir remontuoti.
Vis dėlto, pinigai naujo kostiumo kūrimui skirti. Ir gan nemaži, iš viso apie 200 mln dolerių. Tačiau problema tame, kad neįmanoma sukurti vieno universalaus kostiumo.
Astronauto kostiumas yra nepaprastai sudėtinga aparatūra, turinti daug daugiau funkcijų nei vien tik aprūpinti jį deguonimi. Kadangi kosmose nėra apsauginės Žemės atmosferos, skafandras turi atlaikyti ekstremalius temperatūros svyravimus ir kartu apsaugoti jį vilkintį žmogų.
Be to, jo viduje turi būti dirbtinai palaikomas slėgis, kitaip astronautas kosmoso vakuume iškart žūtų. Todėl jo kūną supa net keliolika skirtingų specialių medžiagų ar pluošto sluoksnių.
Tarptautinės kosminės stoties, Marso ir Mėnulio misijoms reikalingi skirtingas specifikacijas turintys kostiumai, ir tie pinigai išdalinti skirtingoms kompanijoms besirūpinančiomis jų kūrimu.
Ir štai paradoksas. 200 milijonų dolerių pakaktų vienam iš kostiumų užbaigti, tačiau nepakanka visiems 3, todėl projektas eilinį kartą stagnuoja.
Nieko keisto. Juk dauguma NASA projektų pradėjus juos vystyti pabrango keliolika kartų. O finansavimas, kad ir koks didelis bebūtų, NASA visada bus per mažas. Belieka tikėtis, jog papildomų pinigų atsiras ir kostiumą bus spėta sukurti iki to laiko, kol dabartinis, dar praeitame amžiuje sukurtas kostiumas, pareikalaus gyvybės.
