Lietuvoje taip pat buvo daug tikimasi iš šio tyrimų finansavimo metodo, ir paties Mokslo ir studijų įstatymo: Lietuvos mokslo tarybai (LMT) buvo patikėta organizuoti ir vykdyti mokslinės veiklos projektų konkursus, rengti mokslinius tyrimus skatinančias programas, nustatyti minimalius kvalifikacinius mokslininkų ir dėstytojų pareigybių reikalavimus.
Nauji kvalifikaciniai reikalavimai buvo parengti be didesnių diskusijų atsisakant habilituoto daktaro mokslinio laipsnio, įstatyme toks laipsnis net neminimas, ir, be abejo, sugriežtinant kitus reikalavimus (publikacijų skaičius, doktorantų rengimas, ekspertinė veikla, viešos paskaitos ir pan.).
Tiesa, atlyginimų mokslininkams niekas nepadidino – o kam? Juk dabar mokslininkai galės užsidirbti, laimėdami konkursus!
Graži pradžia
Iš pradžių viskas ėjosi, kaip per sviestą: mokslininkai dalyvavo konkursuose, vykdė naujus kvalifikacinius reikalavimus, pagal naują tvarką mokslo institucijose buvo periodiškai atleidinėjami, atestuojami ir vėl įdarbinami, tiesa, tik laikinai, 5 metų kadencijai. Beveik kaip Seimo nariai, tik išeitinių kompensacijų nesėkmės atveju, t.y., socialinių garantijų, aišku, niekas nenumatė.
Na, vienas kitas mokslo darbuotojas ar profesorius dar paburbėdavo, jog, pretenduodami į savo darbo vietą buvo priversti rašyti prašymą „pirmą kartą eiti” savo pareigas, nors jose jau buvo išdirbę 10, o kartais ir daugiau metų. Tokiems buvo paaiškinama, jog „toks įstatymas” ir nieko čia pakeisti negalima. Na, negalima, tai negalima – svarbu, jog atlyginimą moka ir leidžia papildomai užsidirbti. O užsidirbti, tiksliau, bent šiek tiek padoriau gyventi ir gauti lėšų tyrimams, turint bent vidutinę mokslininko kvalifikaciją nuo 2011 m., kai atėjo didžiulės struktūrinės ES lėšos, tikrai buvo galima.
Buvo skelbiama daug pačių įvairiausių konkursų, todėl kai kurie mokslininkai galėjo dirbti net keliuose projektuose. Ypatingai dosniai buvo finansuojami tie, kurie dalyvavo „Visuotinės dotacijos” projektuose, o tie, kuriems mažiau pasisekė, galėjo teikti paraiškas kitiems konkursams, pavyzdžiui, dalyvauti mokslininkų grupių projektų konkursuose, kur tikimybė laimėti buvo gana didelė.
Pavyzdžiui, 2012-2013 m. vidutiniškai laimėdavo 1 iš 4 pateiktų projektų.
Liūdna tikrovė
Deja, „Visuotinės dotacijos” ir panašūs projektai greit pasibaigė, todėl mokslininkų grupių projektų konkursuose stipriai padidėjo konkurencija. Taip, 2015 m. laimėjo tik vos daugiau, nei 1 projektas iš 7: buvo pateikti 652 projektai, laimėjo 95. Kitaip tariant, 557 mokslininkų grupių darbas buvo beprasmis. Žinant, kad tokiam projektui paruošti reikia ne vienos savaitės kvalifikuoto mokslininko darbo (lietuvių ir anglų kalbomis reikia aprašyti numatomus tyrimus, suplanuoti eksperimentus bei pagrįsti jų reikalingumą, cento tikslumu suderinti biudžetą ir pan.), nesunkiai galima paskaičiuoti, jog tuo metu vien mokėdama šiems mokslininkams darbo užmokestį Lietuva prarado daugiau, nei 300 000 eurų.
Atskirai vertėtų paminėti ir 2015 m. skelbtą atviros partnerystės mokslo projektų konkursą, kuriame galėjo dalyvauti tik tos mokslininkų grupės, su kuriomis norėjo bendradarbiauti jų kolegos iš kitų Europos šalių. Tam, kad paraiška galėtų dalyvauti konkurse, šie lietuvių partneriai iš anksto turėjo ne tik atsiųsti sutikimą (gerai, kad bent užteko elektroninės skenuoto dokumento kopijos), vykdyti numatomą projektą, bet ir oficialiai patvirtinti, kad patys jau vykdo analogišką projektą ir turi tam pakankamai lėšų.
Taigi, buvo gaišinamas ne tik Lietuvos mokslininkų, bet ir daugelio jų kolegų kitose šalyse laikas. Ir nors šiame konkurse dalyvavo geriausi Lietuvos ir užsienio mokslininkai, konkurso rezultatas buvo apgailėtinas – iš 130 pateiktų paraiškų finansavimą gavo tik 10. Ir vėl daugiau kaip 100 mokslininkų grupių liko it musę kandę.
Bandymai taisyti padėtį
Panašus sėkmės procentas yra ir kituose mokslinių tyrimų finansavimo konkursuose, todėl švaistomas ne tik paraiškas ruošiančių mokslininkų darbo laikas, bet ir lėšos, skirtos tas paraiškas vertinantiems ekspertams. Matyt siekdama jas taupyti (kalbama, jog per metus lėšos, skiriamos ekspertų paslaugų apmokėjimui jau gali viršyti ir milijoną eurų), šiais metais LMT sugriežtino mokslininkų grupių projektų konkurso sąlygas – nuo šiol į konkursinį mokslo finansavimą gali pretenduoti tik tie mokslininkai, kurių moksliniai rezultatai maždaug dvigubai viršija dabar galiojančius vyresniajam mokslo darbuotojui taikomus kvalifikacinius reikalavimus.
Nepaisant to, konkursui buvo pateiktos net 529 paraiškos, iš kurių tik mažai daliai bus skirtas finansavimas. Taigi, ir šiais metais didžioji dalis net ir gerai dirbančių mokslininkų savo tyrimams negaus konkursinio finansavimo ir turės tenkintis gal jau 10 metų nedidinamu atlyginimu (apie lėšas moksliniams tyrimams iš kitų šaltinių neverta net kalbėti).
Reiktų paminėti, jog tokioje situacijoje atsidūrė ne tik minėtos 529 mokslininkų grupės – kiti mokslininkai ir dėstytojai, kurių vien Lietuvos universitetuose dirba daugiau kaip 5,5 tūkstančio, jau seniai nieko nei iš LMT, nei iš konkursinio mokslo finansavimo sistemos nebesitiki. Kokia tų mokslininkų motyvacija ir kaip jie dirba – jau atskira tema.
Lėšų stoka
Reiktų pastebėti, kad iš esmės dabartinė konkursinio mokslo finansavimo sistema nėra bloga, tačiau viską gadina labai banali priežastis – lėšų stoka. Nesant pakankamai lėšų labai padidėja konkurencija tarp mokslininkų grupių, pateiktų paraiškų vertinimas tampa subjektyvesnis, prasideda intrigos vien dėl to, kad į ribotą finansavimą pretenduoja daug aukšto ir gana vienodo lygio projektų.
Padėtį dar labiau komplikuoja tai, kad LMT iš esmės yra bene vienintelė institucija, tiesiogiai finansuojanti konkrečius mokslinius tyrimus, o jos biudžetas pastaraisiais metais stipriai sumažėjo.
Palyginimui, jei 2012-2014 m. LMT Lietuvos vyriausybės biudžete buvo skiriama apie 30 milijonų eurų kasmet, 2016 ir 2017 metais šie asignavimai sumažėjo iki kiek daugiau nei 18 milijonų eurų metams.
Nesubalansuotas lėšų skirstymas
Atrodytų, priežastys objektyvios: vyriausybė turi ir kitų prioritetų, 2014-2020 metų Europos Sąjungos struktūrinės parama Lietuvos dar nepasiekė, o jei pasiekė, naudojama svarbesniems tikslams ir pan. Visa tai galima suprasti, tačiau ne paslaptis, kad tuo pat metu itin dosniai skirstomos ES lėšos, remiant privačias kompanijas. Tuo užsiima net kelios agentūros, kiekvienais metais paskirstomas ne vienas šimtas milijonų eurų.
Dažnai šiam tikslui pinigų būna skirta net daugiau, nei prašoma, todėl tarp pateiktų paraiškų praktiškai nebūna konkurencijos, o pačios paraiškos atmetamos tik tada, jei akivaizdžiai netenkina konkursinių sąlygų (palyginimui, mokslininkų paraiškos gali negauti finansavimo net dėl vienos ekspertui nepatikusios frazės). Net ir tuo atveju kompanijos turi teisę skųsti agentūros sprendimą ar net kreiptis į teismą ir šia teise aktyviai naudojasi.
Beje, jau pastebėtas dėsningumas, kad kuo prastesnė atmesta paraiška, tuo didesnė tikimybė, kad jos autoriai sprendimą apskųs. Disproporciją tarp konkursiniams moksliniams tyrimams ir privačioms kompanijoms skiriamo finansavimo turbūt geriausiai iliustruoja neseniai paskelbtas Ūkio ministro įsakymas, kuriuo 98 mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų projektams įgyvendinti pagal 2014-2020 metų Europos Sąjungos (ES) investicijų priemonę „Intelektas. Bendri mokslo ir verslo projektai" skyrė 38,2 mln. eurų finansavimą.
Taigi, vienai verslo finansavimo priemonei (o tokių tikrai yra ne viena) skirta daugiau, nei dvigubai tiek, kiek per metus skiriama visam konkursiniam mokslininkų finansavimui.
Ką daryti?
Dažnas paklaus, kuo čia dėtas kompanijų finansavimas – jos juk kuria produktus ir neša realią naudą Lietuvai ir jos žmonėms, tačiau daugelis šiuo metu veikiančių verslo paramos programų ir skirtos būtent mokslinių tyrimų rėmimui (tiesa, bent jau formaliai reikalingų galutinio produkto kūrimui).
Įdomu, jog į paramą pretenduojančios kompanijos tuos tyrimus planuoja atlikti savo jėgomis, arba padedant kitoms privačioms kompanijoms. Tokiu būdu beveik visiškai ignoruojami Lietuvos mokslininkai ir akademinė bendruomenė, kurios nariai neretai galėtų atlikti numatytus tyrimus, juolab, kad pačios paramos prašančios ir ją gaunančios kompanijos dažnai neturi aukštos kvalifikacijos tyrėjų (kartais jais net vadinami tik bakalauro studijas baigę darbuotojai).
Paprasčiausias susidariusios problemos sprendimo kelias galėtų būti labiau subalansuotas lėšų paskirstymas tarp konkursinio mokslininkų finansavimo ir paramos privačioms kompanijoms (kad ir tiesiog padidinant LMT biudžetą).
Kitas, gal būt perspektyvesnis, būdas būtų, atitinkamai pakoregavus konkursų sąlygas, skatinti paramą moksliniams tyrimams gaunančias kompanijas bent dalį numatomų tyrimų atlikti Lietuvos universitetuose ar kitose mokslinių tyrimų institucijose.
Tokiu būdu būtų nušauti du zuikiai: palaikomas ir net stiprinamas Lietuvos mokslo potencialas bei skatinamas Lietuvos mokslo ir verslo bendradarbiavimas, kurio siekiama, bent deklaratyviai, jau daugelį metų. Nieko nedarant beliks tik pripažinti, kad konkursinio mokslo finansavimo idėja Lietuvoje žlugo ir visas Lietuvos mokslui numatytas lėšas reikia skirstyti kitais būdais.
Šiuo metu kai kurie mokslo funkcionieriai jau brandina planus dar labiau sugriežtinti kvalifikacinius reikalavimus mokslininkams ir dėstytojams, pamiršdami senolių išmintį, kad avis pirmiausia reikia šerti, ir tik po to galvoti apie jų vilnos kirpimą.
