„Apollo 14“ misijos astronautų pargabenti cirkonio uolienų mėginiai savyje turi urano, švino ir hafnio izotopų, kurių santykiai leidžia nustatyti jų amžių.
Nauja detali analizė rodo, kad šie santykiai atitinka santykius, randamus asteroiduose, kurie nėra pakitę nuo pat Saulės sistemos atsiradimo. Tai reiškia, kad ir Mėnulio pluta yra tokio paties amžiaus – 4,51 milijardo metų, ne daugiau nei 60 milijonų metų jaunesnė už Saulės sistemą ir jos asteroidus.
Anksčiau buvo manoma, kad Mėnulis susiformavo praėjus 100-200 milijonų metų po Saulės sistemos atsiradimo. Gali būti, kad ankstesni datavimo metodai fiksavo laiką, kai Mėnulio pluta tapo kieta, o šis – kai pluta atsiskyrė nuo žemesnių Mėnulio sluoksnių; tai gali paaiškinti amžiaus neatitikimą. Tyrimo rezultatai publikuojami „Science Advances“.
Kitame tyrime teigiama, jog Mėnulis greičiausiai susiformavo ne po vieno objekto smūgio į jauną Žemę, bet po daugybės mažesnių smūgių. Standartinė Mėnulio formavimosi teorija teigia, kad į Žemę pataikė maždaug Marso dydžio kūnas, kuris išmetė didelį kiekį medžiagos į orbitą; dalis tos medžiagos laikui bėgant susijungė į Mėnulį.
Tačiau toks smūgis yra mažai tikėtinas; daugiau labiau tikėtina, kad iš Žemės į orbitą medžiagą išmetė daug mažesnių smūgių. Kiekvienu smūgiu išmestos medžiagos dalis suformuotų po vieną mini-mėnulį, kurie vėliau susijungtų į vieną didelį.
Toks scenarijus paaiškintų ir Žemės bei Mėnulio cheminės sudėties panašumą – mažesnių smūgiuojančių asteroidų cheminių sudėčių skirtumai nuo žemiškosios susividurkintų ir liktų ne tokie reikšmingi, kaip vieno didelio.
Tiesa, tokiam scenarijui reikėtų daugiau laiko, nei vieno smūgio scenarijui, taigi neaišku, ar šie rezultatai neprieštarauja aukščiau minėtoms Mėnulio amžiaus korekcijoms. Tyrimo rezultatai publikuojami „Nature Geoscience“.