Tiesą sakant, jei ne karalienė Viktorija – viena iš galingiausių visų laikų Didžiosios Britanijos ir Anglijos valdovių – per Kalėdas papuošta eglė galėjo likti tik nedaugelio germanų ir slavų tautų švenčių atributu.
Eglutės analogai pagoniškame pasaulyje
Dar gerokai prieš įsigalint krikščionybei Šiaurės pusrutulio tautų gyventojai, švęsdami žiemos saulėgrįžą, visžaliais augalais dekoruodavo namus, ypač duris. Gruodžio 21-oji arba 22-oji yra trumpiausia metų diena, o po jos einanti naktis – ilgiausia. Tradiciškai šis metas laikomas per žiemą nusilpusių Saulės dievo galių sugrįžimo laikotarpiu. Visžaliai augalai buvo naudojami kaip priminimas, kad dieviška stiprybė vėl sugrįš, ir žymėjo vasaros laukimo pradžią.
Saulėgrįžą švęsdavę senovės egiptiečiai apkaišydavo namus palmių šakelėmis. Iškilmės būdavo skiriamos dievo Ra garbei. Tai senovės egiptiečių dievas sakalo galva, ant kurios puikuojasi saulės pavidalo karūna. Šiaurės Europoje keltai visžalių medžių šakomis išpuošdavo druidų šventyklas. Ištisus metus lapus ir spyglius išlaikantys augalai keltams atstojo amžinojo gyvenimo simbolį. Dar atokesniuose šiaurės kraštuose gyvenantys vikingai visžalius augalus siejo su Baldru, šviesos ir ramybės dievu. Senovės Romos gyventojai žiemos saulėgrįžą pažymėdavo saturnalijomis. Tai romėnų žemdirbystės dievui Saturnui skirtos šventės. Romėnai, kaip ir keltai, savo namus saulėgrįžos laikotarpiu išpuošdavo visžalių augalų vytelėmis.
Beje, Saturnalijos – pati svarbiausia romėnų šventė. Tai visą savaitę, nuo gruodžio 17-osios iki 25-osios, trukdavusios iškilmės, per kurias nebuvo laikomasi jokių įprastai galiojančių įstatymų. Tomis dienomis nebuvo teisiama nei už smurtą, nei už nužudymą. Prievartautojai ir vagys taip pat nesulaukdavo bausmių, nors visi minėti nusikaltimai buvo laikomi įstatymų pažeidimais. Vis dėlto, nors daugelis žmonių ir pasiduodavo pagundai nusikalsti šiuo įstatymų negaliojimo laikotarpiu, reikia pasakyti, kad Saturnalijos – taip pat gerumo demonstravimo metas. Švęsdami Saturnalijas daugelis romėnų linksmindavosi ir keisdavosi dovanomis. Šį tą primena?
Pirmaisiais krikščionybės metais nusistovėjo tradicija Jėzaus gimimo dieną laikyti paskutine Saturnalijų diena. Tokios nuostatos pirmieji Romos krikščionys ėmė laikytis, stengdamiesi atversti kuo daugiau pagonių (mokslininkų nustatyta, kad iš tikrųjų Jėzus gimė devyniais mėnesiais vėliau.) Sumąstyta strategija buvo, galima sakyti, gudrus politinis manevras. Ilgainiui triukšmingosios Saturnalijos virto ramiu Kristaus gimimo šventimu.
Nors visžaliai augalai daugelyje senovės kultūrų buvo naudojami švenčiant su Kalėdomis sutampančias šventes, istoriniai šaltiniai verčia manyti, kad Kalėdų eglės puošimo tradicija prasidėjo gerokai vėliau. Tik XVI amžiuje eglės imtos puošti vokiečių namuose. Kai kurios krikščionybės atmainos Adomą ir Ievą laikė šventaisiais, todėl jiems skirta šventė buvo švenčiama Kalėdų išvakarėse.
XVI amžiuje, besibaigiant viduramžiams, Adomo ir Ievos iškilmių dieną neretai buvo rengiami pompastiški vaidinimai, per kuriuos būdavo perpasakojama pasaulio sukūrimo istorija. Rojaus sodą vaidinimuose simbolizuodavo vaisiais nukabinėtas „rojaus medis“. Vėliau dvasininkai šiuos vaidinimus uždraudė, nes laikė juos stabmeldystės apraiškomis. Taigi, žmonėms neliko nieko kito, kaip tik slapta prisirinkti visžalio augalo šakų ir atsinešti jas namo.
Visžalių medžių šakos iš pradžių buvo vadinamos rojaus medžiais. Neretai šakos būdavo surišamos taip, kad primintų piramidę. Kai kuriose šeimose prie tokių piramidžių buvo tvirtinamos degančios žvakės – po vieną kiekvienam šeimos nariui. Iš jų ir kildinama dabartinės Kalėdų eglės puošybos žvakutėmis ir spindinčiomis girliandomis, taip pat imbieriniais sausainiais ir auksiniais obuoliais, tradicija.
Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad pirmasis žmogus, įžiebęs žvakę ant Kalėdų eglės šakos, buvo Martinas Liuteris. Iki šių laikų išlikusi legenda byloja, kad Kalėdų laikotarpiu mišku namo grįžtantį M. Liuterį pakerėjo pro eglių šakas šmėžuojančio žvaigždėto dangaus vaizdas. Norėdamas pasidalyti su namiškiais patirtu įspūdžiu, jis nusikirto eglę ir parsinešė ją namo. Ant namie pastatytos eglės šakos jis pritvirtino nedidelę žvakutę, taip norėdamas sukurti kalėdinio dangaus įspūdį.
Paprotys puošti Kalėdų egles tikrai egzistavo dar 1605-aisiais. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad tada Strasbūro gyventojai svetainėse statydavo egles ir puošdavo jas iš spalvoto popieriaus pagamintomis rožėmis, obuoliais, vafliais, aukso spalvos folija, saldainiais ir kt.
Iki įsigalint Kalėdų eglės puošybos tradicijai, ne vienas politikas ir dvasininkų luomo atstovas smerkė šį paprotį kaip ydingą Kristaus gimimo šventimo būdą. Pavyzdžiui, liuteronų dvasininkas Johannas von Dannhaueris tvirtino, kad šis simbolis atitolina žmones nuo tikrojo amžinai žaliuojančio medžio – Jėzaus Kristaus. Anglijos puritonai taip pat smerkė kai kuriuos su Kalėdomis susijusius papročius, kaip antai kalėdinio rąsto deginimą. Įtakingas XVII amžiaus britų politikas Oliveris Cromwellis griežtai pasisakė prieš pagoniškų tradicijų puoselėjimą. Jis niekino Kalėdų giesmes, eglių puošimą ir bet kurią kitą džiaugsmą teikiančią veiklą, neva atitraukiančią mintis nuo šventojo įvykio.
Dabartinė Kalėdų eglė
Tik karalienės Viktorijos dėka Kalėdų šventimas puošiant eglę ir po ja dedant dovanas tapo visame pasaulyje galiojančiu papročiu. 1846-aisiais metais žurnale „Illustrated London News“ buvo išspausdintas piešinėlis, kuriame pavaizduoti karalienė Viktorija ir jos vokietis vyras Albertas kartu su vaikais stovintys prie Kalėdų eglės Vindzoro pilyje. Paprotį puošti Kalėdų eglę į Didžiąją Britaniją XIX a. pradžioje atvežė atvykėliai iš Vokietijos, tačiau ši tradicija prigijo ne iš karto. Tik kai karalienė Viktorija, visuomenės ypač gerbiama monarchė, iš pagarbos savo vyrui per Kalėdas pradėjo puošti eglę, o ant jos šakų kabinti dovanėles, jos pavyzdžiu pasekė ir visuomenė.
Jungtinėse Amerikos Valstijose XIX amžiuje Kalėdų eglės visiškai nebuvo populiarios, nors iš Olandijos ir Vokietijos atvykę naujakuriai jas puošdavo. Amerikiečius daug mažiau veikė karalienės Viktorijos įtaka. Už laimingos vidurinės klasės šeimos, besidalijančios dovanomis šalia Kalėdų eglės, įvaizdį reikia dėkoti JAV visuomenės lyderiams, dailininkams ir menininkams. Būtent toks šeimą į pirmą vietą iškeliantis vaizdinys buvo labai įtaigiai perteiktas populiariame Clemento Moore‘o 1822-aisiais metais parašytame eilėraštyje „Twas the Night Before Christmas“ (Naktis prieš Kalėdas). Su šuo eilėraščiu siejamas Kalėdų Senelio personažas.
Amerikiečiai palyginti ilgai neperėmė eglės puošimo per Kalėdas tradicijos. Baltuosiuose rūmuose Kalėdų eglė pirmą kartą buvo pastatyta, kai šalies prezidentu buvo Franklinas Pierce‘as (1804–1869 m.). Tai įvyko šeštojo XIX amžiaus dešimtmečio viduryje. 1923-iaisiais metais prezidentas Calvinas Coolidge‘as (1885–1933 m.) pirmasis surengė Kalėdų eglės įžiebimo ceremoniją priešais Baltuosius rūmus.
Nors ne visose krikščioniškose šalyse gyvavo nuo seno nusistovėjusios tradicijos puošti Kalėdų eglę ir dėti po ja dovanas, iš Vakarų plintantis paprotys ir vis stiprėjantis komercinis stimulas pavertė Kalėdų eglę vienu iš pagrindinių Kalėdų simbolių. Tradicija tapo tokia gaji, kad ją perėmė net kitų tikėjimų žmonės, pavyzdžiui, japonai.
Iš pagoniškų papročių kildinamą Kalėdų eglės puošimo tradiciją šiandien galima laikyti tvirtai nusistovėjusia. Vien JAV kasmet parduodama po 35 mln. gyvų ir dar 10 mln. dirbtinių eglių. Norint patenkinti kone 2 mlrd. eurų pelną nešančios pramonės poreikius, per metus specialiuose plotuose užauginama po 300 mln. eglučių, tačiau šio kiekio vis tiek nepakanka, todėl nemažai eglių nukertama miškuose. Dėl šios priežasties pasigirsta rekomendacijų pereiti prie alternatyvių, tvarumo požiūriu pažangesnių, o gal net kūrybiškesnių sprendimų.
