Ir jie jau sugebėjo persiųsti šią naują supersrovę rekordiniu, 600 nm atstumu.
Gal tai ir neatrodo daug, bet tiek pakanka, norint pademonstruoti šios naujos technologijos pritaikymą už laboratorijos sienų – pavyzdžiui, be nuostolių tiekti energiją kietiesiems diskams.
Naująją supersrovę sudaro elektronų poros, besisukančios ta pačia kryptimi, ir mokslininkai iš Leideno fizikos instituto Nyderlanduose sugebėjo sukurti ją chromo dioksido vieloje.
Elektronų sukinys yra svarbu, nes dar neseniai mokslininkai nemanė, kad įmanoma sukurti supersrovę iš elektronų, turinčių tos pačios krypties sukinį.
Superlaidumą – nuostabią elektros srovės savybę tekėti medžiaga be pasipriešinimo – dar 1911 metais atrado Nobelio premijos laureatas Heike Kamerlingh Onnes.
Nuo tada superlaidumas tapo svarbia, nors ir nepigia, modernių technologijų dalimi. Glumina tai, kad vis dar iš tikrųjų nežinome, kaip šis reiškinys veikia ir kaip padidinti jo efektyvumą.
Jei galėtume išsiaiškinti kaip sukelti superlaidumą temperatūrose, artimesnėse kambario šilumai, o ne absoliučiam nuliui, tai sukeltų neregėtą technologijų proveržį. Vien jau elektros tiekimo tinklai neprarastų 7 proc. tiekiamos elektros dėl varžos.
Betgi kai kurias svarbias pamokas apie superlaidumą nuo 1911-ųjų išmokome. Maždaug po 50 metų nuo superlaidumo reiškinio atradimo, tyrėjai atrado, kad elektronai superlaidininkuose sukasi poromis. Jie nusprendė, kad tai ir yra svarbiausia supersrovių sąlyga. Manyta, kad elektronams pavyksta išvengti klasikinių elektros varžos dėsnių, sukantis priešingomis kryptimis –taip vienam kitą anuliuojant ir sukuriant bendrą nulinį sukinį.
Vėliau tokia prielaida buvo paneigta. Elektronai supersrovėse iš tiesų gali turėti bendrą sukinį, bet dar tik pradedame suvokti, kaip tai veikia.
Naujausiame tyrime olandų komanda panaudojo chromo dioksidą, kuriame elektros srovės teka tik su nuliniu bendru sukiniu.
Atšaldžius medžiagą iki superlaidumo, komandai pavyko generuoti supersrovę, kurios visos elektrono poros sukosi ta pačia kryptimi. Naujasis srovės tipas buvo stulbinamai stiprus – kuriama srovė buvo 109A/m2.
„Tokios srovės stiprio pakanka pakeisti magneto poliams, tad ateityje ši technologija galbūt galėtų būti naudojama kietuosiuose diskuose be energijos nuostolių,“ – aiškinama pranešime spaudai.
Komandai naująja srove pavyko įveikti 600 nanometrų tarpą. Tai gali atrodyti labai mažai, „bakterijos būna didesnės“. Tačiau tokio atstumo užteko, kad elektronų poros išliktų pakankamai ilgai, kad galėtų būti panaudotos praktiškai, už laboratorijos ribų.
Kol naujos elektros srovės tipą pradėsime naudoti kasdienėje technologijoje, dar praeis nemažai laiko, bet dabar geriau žinome, kaip veikia alternatyvios supersrovės ir kokios galingos jos gali būti ateityje.
