Ši žinia užbaigė dvi dienas trukusias spėliones dėl zondo likimo ir patvirtino, kad Europai antrąkart iš eilės nepavyko nutupdyti kibernetinio aparato ant nesvetingo Raudonosios planetos paviršiaus.
Vaikiško baseinėlio dydžio modulis „Schiaparelli“ buvo sunaikintas, kai „sudužo Marso paviršiuje“, Vokietijos mieste Darmštate esančiame skrydžių valdymo centre naujienų agentūrai AFP sakė Europos kosmoso agentūros (ES) atstovas Thierry Blancquaert'as (Tjeri Blankaras).
JAV Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso agentūros (NASA) padaryta numatytos nusileidimo vietos nuotrauka rodo, kad 600 kg modulis, neveikęs pastarąsias dvi dienas, „pasiekė Marso paviršių daug greičiau negu tikėtasi“, aiškino Th.Blancquaert'as.
Nuotraukoje matoma balta dėmė – tikriausiai sudužusio modulio parašiutas. Maždaug už dviejų kilometrų nuo baltos dėmes buvo didesnė, apie 15x40 metrų juoda dėmė neryškiais kraštais, įvardyta kaip tikėtina „Schiaparelli“ sudužimo vieta.
Juoda dėmė yra „didesnė negu būtų buvusi, jeigu „Schiaparelli“ būtų išlikęs vientisas, – AFP sakė skrydžio direktorius Michelis Denisas. – Jis sudužo.“
ESA nurodė, kad tikriausiai per anksti išsijungė nusileidimo modulio manevriniai varikliai, turėję sumažinti aparato greitį.
„Apskaičiuota, kad „Schiaparelli“ krito maždaug iš 2–4 km aukščio, todėl rėžėsi (į paviršių) dideliu greičiu, didesniu negu 300 km per valandą“, – sakoma pranešime.
„Taip pat tikėtina, kad nusileidimo modulis sprogo smūgio metu, nes jo raketinių variklių degalų bakai tikriausiai tebebuvo pilni“, – pridūrė ESA.
Inžinieriai ir mokslininkai dabar analizuoja duomenis, kuriuos „Schiaparelli“ spėjo atsiųsti prieš suduždamas, tikėdamiesi, kad jie padės tiksliai nustatyti avarijos priežastį.
Antra nesėkmė iš eilės
Europą jau antrąkart iš eilės ištiko nesėkmė mėginant nutupdyti zondą Marse. Kitos šalys taip pat yra patyrusios virtinę nesėkmių, siekdamos ištyrinėti mūsų planetos kaimyno nesvetingą paviršių.
Didžiojoje Britanijoje sukonstruotas nusileidimo modulis „Beagle 2“. 2003 metų gruodį jis dingo be pėdsakų, kai atsiskyrė nuo aparato nešėjo „Mars Express“.
Galiausiai „Beagle 2“ buvo pastebėtas vienoje NASA nuotraukoje praeitų metų sausį.
„Schiaparelli“ per septynis mėnesius nuskriejo 496 mln. kilometrų, nešamas Europos ir Rusijos kosminio aparato „Trace Gas Orbiter“ (TGO). Praeitą sekmadienį, būdamas už maždaug milijono kilometrų nuo Marso, jis atsiskyrė nuo nešėjo ir pradėjo atskirą misiją – nusileisti ant Raudonosios planetos paviršiaus.
Svarbi pamoka
TGO ir „Schiaparelli“ vykdo vieną iš misijos „ExoMars“ etapų. Per šią misiją Europa ir Rusija siekia surinkti daugiau duomenų apie rūsčiomis sąlygomis pasižymintį Marso paviršių, taip pat tyrinėjamą Jungtinių Valstijų pasiųstų aparatų.
Trečiadienį TGO sėkmingai įskriejo į orbitą aplink Marsą, o skrydžio valdymo centre Žemėje, už maždaug 170 mln. km, ši žinia buvo sutikta džiaugsmingai šūksniais ir plojimais.
Vis dėlto po nusileidimo manevro iš „Schiaparelli“ nebuvo gauta jokių signalų, o ši tyla prislopino džiaugsmą, nors ESA pareigūnai stengėsi įžvelgti ir šviesiąją pusę.
„Kad ir kas nutiktų, daug sužinosime, nes esame surinkę nusileidimo duomenų, – AFP sakė misijos atstovė Jocelyne Landeau-Constantin (Žoslin Lando-Constanten). – Taigi, jau išmokome kai kurių pamokų.“
Pasak ESA generalinio direktoriaus Jano Woernerio (Jano Vernerio), „tai yra tipiška bandymui“.
„Atlikome tai, kad gautume duomenų, kaip nusileisti ant Marso naudojant Europos technologijas. Taigi, visi surinkti duomenys ... bus panaudoti, kad suprastume, kaip rengti ... kitą nusileidimą, kai pasiųsime marsaeigį“, – aiškino jis.
„Schiaparelli“ nusileidimas turėjo suteikti duomenų, kaip veikia technologijos, planuojamos naudoti, kai 2020 metais bus pasiųstas kitas, daug didesnis ir brangesnis savaeigis zondas, vykdant antrąjį ir svarbiausią „ExoMars“ etapą.
Šiame marsaeigyje bus sumontuotas grąžtas, galėsiantis paimti grunto mėginių net iš dviejų metrų gylio. Tirdami šiuos mėginius, mokslininkai ieškos galbūt kadaise Marse egzistavusios arba tebesančios nežemiškos gyvybės pėdsakų.
Tuo tarpu TGO ieškos gyvybės ženklų, „uostinėdamas“ atmosferą ir ieškodamas dujų, kurias gali išskirti gyvi organizmai, kad ir kokie maži ar primityvūs jie būtų.
Orbitinio zondo mokslo misija prasidės 2018-ųjų pradžioje.
Nors mažai tikėtina, kad kokių nors gyvų organizmų bus rasta nykiame, intensyvios spinduliuotės veikiamame Marso paviršiuje, mokslininkai sako, kad Marso atmosferoje aptinkami metano pėdsakai galbūt byloja, kad esama kažkokios gyvybės po žeme – tikėtina, kokių nors vienaląsčių mikroorganizmų.
Kad saugiai nusileistų, „Schiaparelli“ greitis turėjo sumažėti nuo 21 tūkst. km per valandą iki nulio. Stabdymo atmosferoje sukelta trintis nusileidimo modulio šilumos skydą įkaitino iki daugiau kaip 1,5 tūkst. laipsnių Celsijaus.
Numetęs karščiui atsparų aeroskydą, zondas toliau skriejo viršgarsiniu greičiu per anglies dvideginio turtingą Marso atmosferą.
Vėliau jį turėjo stabdyti viršgarsiniams greičiams pritaikytas parašiutas ir devyni manevriniai raketiniai varikliai.
Galutinį smūgį į planetos paviršių turėjo sušvelninti sugniūžtanti dugno konstrukcija.
Nuo 7-o dešimtmečio nepasisekė daugiau kaip pusė JAV, Rusijos ir Europos mėginimų nutupdyti zondų ant Marso paviršiaus arba juos valdyti.
„ExoMars“ projektui Europa planuoja išleisti 1,3 mlrd. eurų.