Apie tai Komisijos pirmininkas Jeanas Claude`as Junckeris kalbėjo savo pranešime apie Europos Sąjungos padėtį.

Bendrąją ES energetikos politiką tyrinėjančio jaunojo mokslininko teigimu, šių dviejų politikos sričių dermę veikia įvairios įtakingos interesų grupės ir visuomeninės organizacijos. Valstybės narės irgi turi savų interesų, todėl tarp energetikos ir taršos mažinimo kartais kyla įtampa.

Po Paryžiaus susitarimo dėl taršos mažinimo nusirito euforijos banga, bet iki šiol vos viena kita ES valstybė yra ratifikavusi šią sutartį, todėl J. C. Junckeris, kalbėdamas apie energetiką ir klimatą, vengė pasisakyti ambicingai.

„Tik Europos pastangomis sudarytas pirmas teisiškai privalomas pasaulinis susitarimas dėl klimato. Europa subūrė šalių, pasiryžusių siekti didesnių tikslų, koaliciją, ir tai lėmė, kad Paryžiaus susitarimas buvo pasirašytas. Deja, dabar Europai sunkiai sekasi rodyti pavyzdį ir būti vienai iš pirmųjų ratifikavusių mūsų susitarimą. Kol kas jį ratifikavo tik Prancūzija, Austrija ir Vengrija“, – sakė EK pirmininkas.

EK įsipareigojimai šioje srityje detalesni: iki 2030 m. 40 proc. sumažinti šiltnamio dujų emisijas (lyginant su 1990 m.), pasiekti, kad bent 27 proc. energijos būtų iš atsinaujinančių šaltinių, ir 27 proc. padidinti energijos taupymą. Tam bus skirta 38 mlrd. eurų ES investicijų, daugiausia – energiją taupančioms technologijoms, atnaujinant gyvenamuosius namus ir pan.

Kad turtingos valstybės negali atidėlioti įsipareigojimų prieš planetą, pripažino ir Didžiojo septyneto susitikimo dalyviai. Šiemet Japonijoje jie žadėjo mažinti pasaulio ekonomikos priklausomybę nuo anglies ir netgi nusistatė terminus, kada turėtų nustoti teikti subsidijas anglų, naftos ir dujų gavybai – iki 2025 m. Aplinkosaugininkų skaičiavimais, Didžiojo septyneto šalys užsienyje iškastinio kuro projektams per dešimt metų paskirstė apie 37 mlrd. eurų. Mokslininkai numato, kad nafta ir toliau išliks pagrindiniu energijos šaltiniu transporto sektoriuje ir besivystančių šalių pramonėje.

Anot J. Juozaičio, Lietuva laikosi pragmatiškos pozicijos. „Viena vertus, Lietuva yra suinteresuota didinti vietinės energijos gamybos apimtis naudojant atsinaujinančius energijos išteklius. Tai stiprina Lietuvos energetinį saugumą, didina suvartojamų energijos išteklių įvairovę ir leidžia įsisavinti Europos Sąjungos finansinę paramą. Kita vertus, šalies derybininkai stengiasi prisiimti kaip įmanoma mažesnius su aplinkosauga susijusius įsipareigojimus, tačiau siekia, kad Europos Sąjungos aplinkosauginiai standartai būtų taikomi ir valstybėms, tiekiančioms energiją ir jos išteklius į Europos Sąjungą. Šią tendenciją gerai iliustruoja 2007 metų Nacionalinė energetikos strategija.“ Kitaip tariant, nors EK šiuos du prioritetus sulieja, Lietuvoje tai yra susiję, bet atskiri dalykai.

Panašiai kalbėjo ir VDU rektorius Juozas Augutis, taip pat vadovaująs Lietuvos energetinio saugumo tyrimų centrui. Pasak jo, Lietuva atsigręžia į atsinaujinančius energijos šaltinius, visų pirma, biomasę, bet nesitikima, kad jie sudarys didžiąją dalį suvartojamos energijos, nes tada tektų uždaryti svarbų suskystintų dujų terminalą. Beje, biomasė taip pat prisideda prie atmosferos taršos ir, nors šis išteklius yra atsinaujinantis, klimato kaitos požiūriu jis nėra „švarus“.

Pasak ES energetikos rinką tyrinėjančio doktoranto, prioritetas čia – integruoti šalių infrastruktūrą į bendrą tinklą ir rasti būdus tai infrastruktūrai valdyti. Tai yra didelis iššūkis, nes valstybėms rūpi savi interesai, trūksta motyvacijos prarasti konkurencinį pranašumą.

„Problemos integruojant Europos Sąjungos valstybes į viena bendrą infrastruktūros tinklą atsiranda dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, skirtingo energetikos sektoriaus išplėtojimo, protekcionizmo, konkurencijos dėl Europos Sąjungos finansų ir Rusijos politinio spaudimo, – sako mokslininkas. – Valstybės, turinčios išplėtotas energijos tiekimo jungtis, paprastai linkusios saugoti didžiąsias energetikos bendroves nuo išskaidymo ir nuo potencialios kitų bendrovių konkurencijos.“ Valdžios pasikeitimas rinkimuose ir įvairūs rezonansiniai įvykiai, anot jo, taip pat gali lemti šalių pozicijas.

Po J. C. Junckerio kalbos pasigirdo kritikos, kad jis nė karto nepaminėjo Rusijos ir jos politikos metamų iššūkių Europos Sąjungai. Energetikos tyrėjo nuomone, Rusijos faktorius svarbus ir įgyvendinant energetikos sąjungos ir klimato prioritetą.

„Rusijos užsienio politika ir didžiųjų energetikos bendrovių, pavyzdžiui „Gazprom“, veiksmai taip pat trukdo kurti bendrąją energetikos rinką ar investuoti į vietinių energijos išteklių gavybą. Rusija šiuo metu eksportuoja 90 proc. gamtinių dujų į Europos rinkas ir neturi galimybės šiuos kiekius perorientuoti į kitus regionus. Tad Rusija jautriai reaguoja į bet kokias Europos Sąjungos iniciatyvas, tarp jų ir bendrosios energetikos rinkos kūrimą, kurios galėtų sumažinti gamtinių dujų importo apimtis Europos Sąjungoje, įskaitant skalūninių dujų išgavimą, suskystintų gamtinių dujų terminalo statybą.“

„Iškastinis kuras yra esminis Rusijos ekonomikos variklis ir užsienio politikos priemonė, – teigė J. Juozaitis. – Paskutinieji Tarptautinės energetikos agentūros duomenys rodo, kad pajamos iš gamtinių dujų ir naftos sektorių sudarė net 50 proc. Rusijos federalinio biudžeto ir 68 proc. Rusijos eksporto pajamų. Tad naivu tikėtis, kad Paryžiaus susitarimai ar bet kokie kiti tarptautiniai įsipareigojimai paveiks Rusijos politiką iškastinio kuro, o ypač naftos ir gamtinių dujų, atžvilgiu.“

Lietuvoje energetinio saugumo viltys siejamos su ES parama ir investicijomis. Justinas Juozaitis pastebi, kad ES bendro intereso projektų sąraše minima keletas su Lietuva susijusių projektų, pavyzdžiui, elektros jungties tarp Lietuvos ir Lenkijos plėtra, Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės modernizacija.

„Šiuo atveju svarbiausia yra tai, kad Baltijos valstybės nustojo būti energetikos sala tada, kai pradėjo veikti suskystintų gamtinių dujų terminalas ir elektros jungtys su Švedija ir Lenkija. Gamtinių dujų jungtis tarp Suomijos ir Švedijos, dujotiekis tarp Lietuvos ir Lenkijos ir „LitPol link“ elektros jungties pajėgumų didinimas dar labiau integruotų Baltijos valstybių energetikos sistemas į Europos Sąjungos infrastruktūros tinklą“, – aiškina politologas.

Tačiau, jo nuomone, anksti kalbėti apie tokią bendrą rinką, kokia yra kitose srityse, kai vartotojai gali pirkti prekes iš bet kurio ES tiekėjo.

„Jei GIPL [gamtinių dujų jungties] projektas bus sėkmingai pabaigtas, Lietuvos pasienio gyventojai dujų tiesiogiai iš Lenkijos pirkti negalės. Pirmiausiai per GIPL tiekiamos gamtinės dujos pasieks Lietuvos gamtinių dujų tinklą, o jame susimaišys su rusiškomis ir per suskystintą gamtinių dujų terminalą tiekiamomis dujomis, o tik tada jos bus parduodamos lietuviams. Tad jie tiksliai negalės pasakyti, kokios kilmės gamtines dujas jie perka.“