Tebesitęsiant kompromiso paieškoms, žiniasklaidoje neretai dabartiniai dvišalių santykių nesklandumai lyginami su konfliktiškais Lietuvos ir Lenkijos santykiais laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų. Ilgametis konfliktas su pietiniu kaimynu komplikavo pirmosios modernios Lietuvos Respublikos (1918–1940) tarptautinę padėtį.

Vilniaus netektis esmingai prisidėjo prie modernios lietuvių tautinės tapatybės formavimosi proceso. Todėl abiejų valstybių santykiai tarpukariu išlieka aktuali tema posovietinėje lietuvių bei lenkų istoriografijoje. Populiarėja istorinės atminties, tautų abipusių nuostatų, stereotipų susiformavimo tarpukariu tyrimai, analizuojama jų atgaja nūdienos Lenkijoje ir Lietuvoje.

Įdomus tokių tyrimų pavyzdys – derybos dėl P. Hymanso projektų priėmimo 1921 m. Po Pirmojo pasaulinio karo tarp Lietuvos ir Lenkijos kilusį konfliktą dėl Vilniaus išspręsti siekta ne tik Kaune ir Varšuvoje, bet ir tuometinėje Tautų Sąjungoje. Šios organizacijos tarybos pirmininko Polio Hymanso 1921 m. pasiūlyti abiejų šalių susitaikymo ir politinės sąjungos projektai sukėlė audringus protestus Lietuvoje, pasibaigusius pasikėsinimu į kompromiso šalininką, tuometinį ministrą pirmininką Ernestą Galvanauską ir projekto atmetimu. Tačiau derybų eiga atskleidė, jog Lietuvoje kompromiso su Varšuva paieškoms politinės valios ir erdvės būta.

Dalis lietuvių politinio elito (kai kurie partiniai lyderiai, užsienyje reziduojantys lietuvių diplomatai), susitaikius su Lenkija tikėjosi atgauti Vilnių, užmegzti abiem valstybėms naudingus ekonominius santykius, efektyviau apsiginti nuo galimo Sovietų Rusijos ir Vokietijos pavojaus, įgyti pokarinės Europos tvarkos kūrėjų – Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos paramą valstybingumui.

Nesėkmingai pasibaigusios derybos lėmė ilgametę konfrontaciją su Lenkiją, neleido Lietuvai užmegzti glaudesnių santykių su Vakarų demokratijomis, užkirto kelią įvairioms saugumo iniciatyvoms Baltijos regione.

Lenkų satyrinio žurnalo „Mucha“ karikatūra „Pod Wilnem“. Mucha, 1927, nr. 44
Foto: NASA nuotr.

Byrant Sovietų Sąjungai ir socialistiniam lageriui Rytų Europoje, Lietuvai ir Lenkijai užmezgus tarpvalstybinius ryšius taip pat neišvengta trinties. Varšuvai rūpestį kėlė lenkų tautinės mažumos padėtis, o Lietuvos viešojoje erdvėje akcentuota „istorinių klausimų“ svarba. Reikalauta, kad Lenkija oficialiai pasmerktų Vilniaus užėmimą 1920 metais.

Lietuvos valdžiai 1991 m. rugsėjį priėmus sprendimą paleisti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybas ir įvesti tiesioginį valdymą, tuometinis Lenkijos prezidentas Lechas Walęsa laiške Vytautui Lansbergiui abiejų valstybių santykius, pavadino „artimais kritiškiems“.

Naujausi tyrimai, kurių pagrindą sudaro iki šiol netyrinėta Lietuvos užsienio reikalų ministerijos archyve ir kitose valstybinėse institucijose saugoma dokumentinė medžiaga, atskleidė, kad derybos dėl dvišalių santykių sureguliavimo vyko gan ilgai. Jas vainikavo 1994 m. Vilniuje pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, prezidento Algirdo Brazausko vaizdžiai įvardyta „protingu kompromisu“, „kuris nors nevisiškai patenkina teisybės troškulį, bet ne taip kenkia sveikatai, kaip jo nebuvimas“.

Gerinti santykius su Lenkija Lietuvą skatino jos užsibrėžtas strateginis užsienio politikos tikslas – įsijungti į Europos ir transatlantines politines struktūras. Pasirašius 1994 m. sutartį, atsivėrė iki tol nelabai parankiu atrodęs kelias į Europą per Lenkiją. Sparčiai gerėjant dvišaliams santykiams valdžios institucijų programiniuose užsienio politikos dokumentuose ir viešojoje erdvėje, Lenkija imta vadinti „strateginiu“ partneriu Lietuvos kelyje į NATO ir ES.

Glaudus šalių bendradarbiavimas nenutrūko ir pasiekus šiuos tikslus. Nors dar kyla konstruktyvią partnerystę sunkinančių problemų, Lietuvos–Lenkijos politinės sutarties sudarymą ir normalių tarpvalstybinių santykių palaikymą derėtų laikyti akivaizdžiu kokybiškai pasikeitusių abiejų tautų santykių rezultatu.

Paskaita „Dramatiški Lietuvos-Lenkijos santykiai XX amžiuje: nuo nepavykusio valstybių sąjungos atkūrimo bandymo iki strateginės partnerystės“ vyks rugsėjo 15 d. 11 val. Panevėžio Žemkalnio gimnazijoje (Smėlynės g. 29, Panevėžys).

Paskaitoje bus aptariamas Lenkų ir lietuvių valstybingumo atkūrimo programų susikirtimas po Pirmojo pasaulinio karo, L. Želigovskio „maištas“ ir Vilniaus užėmimas, 1921 m. bandymai atkurti abiejų valstybių sąjungą, derybos dėl politinės sutarties pasirašymo 1994 m. ir kiti lūžiniai dvišalių santykių momentai, atskleidžiamos mažiau žinomos, mįslingos šių įvykių aplinkybės, išryškinamos naujausios istoriografinės įžvalgos.