Dabar mokslininkai tvirtina atradę dar vieną dalyką, kuris visai netrukus turėtų iškilti iš po tirpstančio ledo: tai – slapta Jungtinių Amerikos valstijų (JAV) bazė „Amžiaus stovykla“ (angl. Camp Century) vakarų Grenlandijoje. Ji apleista prieš dešimtmečius, tačiau vis dar kupina radioaktyvių atliekų, rašo smithsonianmag.com.
Šylantis klimatas atskleis toksiškų ir radioaktyvių atliekų bazę maždaug 2090 – aisiais. Tai tvirtinama studijoje, publikuotoje žurnale „Geophysical Research Letters“. Šiuo metu šią Šaltojo karo laikų bazę dengia apie 35 metrai ledo ir sniego, kuris tirpsta daug greičiau nei atsinaujina. Studijos autoriai perspėja, kad tai, kas pasirodys po keliasdešimties metų, gali išprovokuoti ir tarptautinius konfliktus.
Remiantis mokslininkų vertinimais, į vandenyną gali patekti 9200 tonų įvairių medžiagų ir daugiau nei 200 tūkst. litrų dyzelinio kuro. Visa tai tirpstantis vanduo gali išnešti į plačiuosius vandenis. Ten turėtų būti ir radioaktyvaus skysčio, kuris buvo naudojamas stovyklos branduolinės jėgainės aušinimo sistemoje. Tarp šių atliekų gali būti ir kancerogeninių toksinų, polichlorinių bifenilų, kurie anksčiau buvo naudojami kaip aušinimo ar izoliaciniai skysčiai kondensatoriuose ir transformatoriuose. Jų kiekis Arktyje jau ir taip padidėjęs.
Šaltojo karo stovykla buvo įkurta prieš 60 metų – ji turėjo tapti bazės Arktyje modeliu. Bazė pastatyta maždaug 1,2 tūkst. km nuo Šiaurės ašigalio apkasuose, giliai po sniegu ir ledu, siekiant apsaugoti ten dirbančius žmones nuo šalčio ir stingdančių vėjo gūsių. Stovykla turėjo savo atominę elektrinę, mokslo laboratorijas, biblioteką, koplyčią ir net kirpyklą. Bent jau taip tikina istorikas Frankas Leskovitzas.
„Miestas po ledu“ nebuvo paslaptis. Žurnalistas Valteris Kronkaitas jį aplankė dar 1961 m. Tačiau jos tikrasis tikslas – saugoti atominius ginklus – buvo įslaptintas. Realybėje nė pati Danija tikriausiai nežinojo, kad vyko jos teritorijoje.
1959 m., kai Šaltasis karas tarp SSRS ir Jungtinių valstijų pasiekė piką, JAV karybos pramonė ieškojo būdų, kaip paslėpti ginklą po Grenlandijos ledu, jei kartais įtampa nenustotų augusi ir prireiktų dalyvauti kare. Kariuomenė įsivaizdavo požeminį greitkelį, po ledu tuneliais besitiesiantį daugiau nei 135 tūkst. kvadratinių kilometrų. Svarstyta, kad atakos atveju branduolinės raketos šiais tuneliais keliautų į paleidimo taškus.
Tačiau net JAV kariuomenė negalėjo numatyti ir pakeisti ledo judėjimo kurso. Nepaisant daugelio pastangų išlaikyti požeminius tunelius, nuolat besikeičiantis ledo sluoksnis privertė palikti bazę 1966 m. Tuo metu niekas neįsivaizdavo, kad tas 35 m. ledo sluoksnis kada nors galėtų atitirpti.
